Kreivos vagos

Rokas pakėlė galvą ir pažvelgė į grotuotą langą, pro kurį į jo kamerą skverbėsi Saulės spinduliai.

Ten, laisvėje, saulė švietė visiems. Ten jos buvo daug, o čia jam - tik mažas keturkampis lopinėlis, perpintas geležiniais virbais. Jis pakilo iš savo guolio, priėjo prie langelio, rankomis įsikibo į grotas ir žvelgė į Saulę, bet pro purviną stiklą beveik nieko negalėjo įžvelgti. Tai dar labiau jį tolino nuo laisvės ir skaudžiai priminė vietą, kurioje jis buvo.

„Bet nieko, - pagalvojo jis, - jau greitai aš iš čia išeisiu ir daugiau čia nepakliūsiu, reikės atsisakyti visko, per ką aš čia pakliuvau: draugų, lengvų pinigų. Pas tėvus dar negrįšiu, nes ten vėl galiu sutikti savo senus draugus, kurie manęs čia nė karto neaplankė, nors ir per juos aš čia atsiradau. Važiuosiu pas senelius į kaimą. Padėsiu ten jiems dirbti: vešiu šieną, ravėsiu, arsiu. O, kaip seniai laikiau rankose arklą. Ir vėl kaip tada, kai buvau mažas berniukas, išarsiu kreivas vagas, atsisukęs žiūrėsiu ir pyksiu ant savęs, kad tai nevykusiai ariu. Bet šį kartą išmoksiu ir daugiau nebearsiu kreivų vagų. Ir po kiek laiko jau galėsiu žiūrėti į tiesią varnų aptūptą vagą.

Svarbiausia šiandieną prakentėti. Rytoj aš jau būsiu laisvas! „

Kalinys iš lėto atgniaužė rankas ir paleido geležinius virbus. Pažvelgė į rankas, bet šį kartą jos jau nebuvo dulkėtos.

Iš miego pakilo kameros draugas. Liūdnai pažvelgė į Roką.
- Paskutinė diena? - paklausė jis.
Rokas linktelėjo galvą.

Kitą rytą Rokas jau linksmesnis stebėjo tvarkomus dokumentus. Ir pareigūnų palydėtas pro vartus, greitais žingsniais nutolo nuo kalėjimo, kuriame praleido keletą metų. Gerokai nutolęs ėjo lėčiau, žvalgydamasis aukštai virš medžių ten, kur buvo Saulė. Jis vėl prisiminė kreivas vagas. Širdis suspurdėjo iš džiaugsmo...

*** 
Girgždėdamos atsidarė kameros durys. Rokas nuleidęs galvą įėjo į kamerą. Įėjęs atsirėmė į sieną ir jo žvilgsnis nukrypo į kameros langelį.

Buvo vakaras, bet besileidžianti Saulė dar dovanojo jam savo spindulius. „Neatsilaikiau, - mąstė jis, - ir štai aš vėl čia. Ir vėl keli metai apmąstymų apie gyvenimą. Bet ar aš dar svajosiu apie kreivas vagas? o kodėl ne, kai visas mano gyvenimas eina kreiva vaga, nes aš pats ją ariu“.
Rokas priėjo prie langelio, jo delnas švelniai palietė grotas. Jis pasižiūrėjo į delną. Ant jo buvo dulkės. Kai jis išeis iš čia išeis, grotos jau nebus dulkėtos. Ir jis vėl prisiminė neišartas kreivas vagas.