Be šešėlio (Messa blues)

.
                                                        «... И кивают и кивают неотбрасывая тени
                                                        Очень важно головами наши тоненькие шеи... »
                                                                  (А. Кристи)


Mes esam tik senis, vardu Baltramiejus,
Pamėlęs, nuo rožinio tinstančiom lūpom,
Mes beldžiam išbrinkusiais krumpliais į langus,
Kai lajose rudenį stena vargonai,
Plevendami žaltvykslėm, drykstantys ir sutanoti.

Tai mūsų veidai nušarmoja per pievas
Ir traška rytais mūsų tikintys griaučiai,
O peiliai šventi, pajuodavusio plieno -
Be atšvaito saulė, be atšvaito mėnuo -
Virš Urbi et Orbi giedodami sukasi.

Bet mes juk tik senis, vardu Baltramiejus,
Ištiesęs šventoriuje tūkstantį rankų,
Mes beldžiam į langus nubrozdintais kumščiais
Ir girgždinam ratą, ir lydom metalą
Dėl tų, kurie tūno už sklendžių.

Mes esam šiąnakt Baltramiejus.