Skrydis

Stoviu kalno viršūnėje, ant paties skardžio krašto ir žiūriu į apačioje besidriekiantį slėnį. Vaizdas užburiantis savo didingumu – plačiai nusidriekę šalia upės dirbami laukai, kalnų šlaituose pasislėpę drėbto molio nameliai. Kalnų viršūnės švelniai nurausvintos besileidžiančios saulės, rūkas virš upės.
Juntu kaip kyla vėjas. Vis stipriau ir stipriau jis sūkuriuoja man aplink kojas, rankas, krūtinę. Pučia tiesiai į veidą. Pučia taip stipriai, kad palinkstu į priekį virš skardžio ir nejučia pakeliu rankas. Pažastimis, krūtine, pilvu, kojomis pajuntu nuo žemės mane keliančio vėjo galią. Jis bando mane pakelti, bet prie žemės mane kausto silpnybės, mano baimės, mano beprotiškas kabinimasis į visa tai, ką vadiname gyvenimu.
Galvoje kirba mintis – O jei nepakilsiu? Aš toks sunkus... O jei vėjas nurims, liausis pūtęs, nešęs mane? Tuomet viskas baigsis. Manęs neliks. Neliks niekam.
Bandau šias išdavikiškas mintis paslėpti, nuvyti nuo savęs. Juk aš galiu. Galiu pasiryžti vieną kartą. Privalau – vieną vienintelį kartą. Gyvenimas vieną dieną baigsis, o aš taip ir liksiu nepabandęs atsikratyti viso šito balasto. Balasto, kurį mes vadiname pareiga. Pareiga kam? Kam aš turiu įsipareigoti? Ar tai ne mano gyvenimas?
Apimtas tokių minčių pajuntu, kaip kūnas lengvėja, kojos atsiplėšia nuo žemės ir aš pradedu kilti. Iš lėto, neskubėdamas, atstatęs krūtinę vėjui. Kažkur pilve pajuntu greitą virpulį. Prisimenu – toks jausmas apimdavo vaikystėje, kai skraidydavau sapnuose. Toks pat pažįstamas laisvės pojūtis, lygiai toks pat švilpiančio pro ausis vėjo garsas. Aš nekrentu žemyn. Lyg paukštis sklendžiu virš miegui pasiruošusio nuraudusio slėnio, tarytum bangą pasikinkęs vėjo gūsį. Mano lūpos šypsosi, o skruostais rieda ašaros. Tai laimės ašaros. Laimės ir kartėlio, kad taip ilgai negalėjau apsispręsti.