Mona Liza

.
    – Mama, šis šaukštelis ne tavo.
    –??? – Lukrecija suakmenėja, išplėtusi akis žiūri į dukrą.
    Šaukštelis su Monos Lizos portretėliu, kuriuo ji ką tik ketino pamaišyti rytmetinę kavą, pakimba virš porcelianinio puodelio, grakščiai prilaikomas dviejų jos pirštukų.  Tokio netikėto dukters išsišokimo Lukrecija negalėjo nei numanyti, nei priimti už tikrą pinigą. Ji  negali tokio kaltinimo prilyginti net patiems baisiausiems gyvenimo sukrėtimams. Ne, greičiausiai ji ne taip išgirdo.
    – Taip, taip – ne tavo, – užtikrina duktė ir prisimerkusi  gurkšteli nepaprastos, tik jų namuose verdamos kavos.
    – Bet juk... bet juk tu pati matei, kaip aš jį nusipirkau Paryžiuje?
    – Taip. Bet tu nusipirkai jį, galima sakyti, už vogtus pinigus.
    Ne. To jau per daug trapiai Lukrecijos sielai. Ji greičiausiai tuoj nualps, arba turi įvykti kažkas panašaus į stebuklą, į laiko posūkį atgal, kol dar tų baisių žodžių jos vienturtė nebuvo ištarusi. Lukrecija pasijunta lyg tirpstantis ledas. Dar sekundėlė, ir ji išnyks, išsilydys visiems laikams. Viskas. Lukrecijos nebėra. Tik vasara per rūką...

    Vasara, kai Lukrecija su vyru ir dukra keliavo po Prancūziją ir nusipirko ypatingąjį šaukštelį, buvo kaip reta graži. Nors dienos jau  ritosi į rudens pusę, bet tai buvo būtent tas metas, kai gali gėrėtis gaiviu Prancūzijos miestelių, bažnyčių, pilių ir apylinkių dvelksmu. Lukrecija  laukė tos dienos, kai  su savo artimiausiais žmonėmis lengvai ir nerūpestingai  keliaus, šįkart po išsvajotąją Prancūziją. Ji jau dabar jautėsi madame. Ne ponia.  Jokiu būdu ne ponia, kaip priimta vadinti moteris jos šalyje. Ji – tikra madame Lukrecija. Tai suprasti gali toli gražu ne kiekvienas. Ir duktė, ir vyras, brangiausi pasaulyje žmonės, Lukreciją supranta.
    Vaikystė Lukrecijai nebuvo lengva. Ji augo neturtingoje, bet  doroje šeimoje. Buvo žingeidi mokslui, menui, rankdarbiams, domėjosi gėlių auginimu, daug skaitė. Ištekėjo už turtingo ir išsilavinusio žmogaus, susilaukė dukters, Dievas davė – vienturtės. Ir štai jie visi trys vėl keliauja. Jokių nesutarimų. Jokių  neigiamų emocijų. Ar tikrai?
    Nesusipratimų visgi tą vasarą buvo. Negali sau meluoti, kad nebuvo. Negali meluoti, kai esi ištirpęs, išsilydęs ledo gabalėlis. Kai tavęs jau nebėra, meluoti sau nebegali.
    Incidentas įvyko, kai darni šeimynėlė apsistojo Paryžiuje. Ką ten incidentas –  visa nesusipratimų virtinė lydėjo Lukreciją.
    Pirmiausia ji, galima sakyti, susirgo, kai nė viename padoriame Paryžiaus restorane nebuvo galima papietauti jos šalyje įprastu laiku. Koks įžeidimas: užeini išalkęs į restoraną ir iš prišokusio padavėjo, kuris akivaizdžiai dar nespėjo iki galo nuryti pietų kąsnio, išgirsti neva atsiprašymą, kad, matote, iki šeštos valandos vakaro restorane  pietų metas ir papietauti nėra jokios galimybės. Eik sau, jei nori, į Besserie* arba važiuok į pakelių motelį. Absurdas, tikras prancūziškas absurdas, galvojo sau Lukrecija
    Antrą kartą šokas Lukreciją ištiko laive. Vakarais, paprastai kai sutemsta,  turistai mėgsta plaukti Senos upe specialiais apžvalgos laivais, kur gali  patogiai įsitaisyti ir žavėtis naktiniu Paryžiumi – didingais Liudviko XIV laikų šedevrais, apšviestais nesuskaičiuojama daugybe spalvotų  prožektorių. Lukrecija pasiūlė tyčia praleisti keletą laivų, kad į sekantį trijulė įliptų pirmoji. Taip ir padarė. Kai į laivą sulipo numatytas  skaičius žmonių, prie jų priėjo bilietų kontrolierius, iš pažiūros simpatiškas juodukas, ir  kažkodėl kreipėsi į Lukreciją:
    – Madame, noriu paprašyti jus pereiti į kitą vietą.
    Lukrecija sutrinko, bet susitvardė:
    – Monsieur, ar jūs tikras, kad tai padaryti turiu aš?
    – Madame, prašau pereiti štai ten, į laivo galą.
    – Kodėl aš, monsieur? Nenoriu į  laivo galą.
    – Madame, taip reikia. Mat Jūs trise užėmėte keturių vietų eilę, o aš štai, – juodukas mosteli į paskutinę minutę įpuolusius du paauglius su gaidžiukų šukuosenom, – neturiu kitos galimybės šių jaunuolių kartu pasodinti.
    Tokio įžulumo Lukrecija nebuvo patyrusi. Ji  prarado žadą. Visiškai. Bet kuris prarastų. Bet kai Lukrecijai taip atsitinka, ji padaro ką nors baisaus. Tai, ką ji iškrėtė sekančią minutę, jos šeima negalėjo net susapnuoti. Madame skruostai staiga nusispalvina karališku raudoniu, ji aiškiai nebejaučia, ką sakanti, tačiau visi girdi, kaip ji ne prancūziškai ir ne angliškai, bet savo reta  gimtąja kalba bilietų kontrolieriui lėtai išskiemeniuoja:
    – Eik ka-kot. Į laivo galą nei-siu.
    Baisiausia ne tai, kad ji taip pasakė, baisiausia, kad bilietų kontrolierius viską suprato. Dabar jis apstulbsta, užverčia akis į dangų –  tik suboluoja jo akių obuoliai, jis gungteli ir, palikęs madame ramybėje, nuena sau. Paskui jį nutipena gaidžiukai.
    – Mama, kaip tu galėjai, – užsiplieskia dukra.
    Vyras Lukreciją suprastų, bet negali apsimesti, kad šią minutę  labai ja žavisi. Visos kelionės metu jis beveik nesikalba. Tačiau ekskursija  po šviečiantį Paryžių be galo įspūdinga – visų veidai švyti, spindi. Nelieka abejonių – trijulė su viskuo susitaikė ir Lukrecijos išsišokimą pamiršo, bet...
      Bet eidama link įšėjimo, Lukrecija mato ir savo akimis netiki: jos dukra juodukui į lėkštelę įmeta arbatpinigių. Du eurus. Ne, to negalima leisti. Nė už ką. Kaip gi jos vienturtė šito nesupranta. Ją, madame Lukreciją,  pažemina kažkoks  bilietininkas, o dukra jam – arbatpinigių. Jokiu būdu. Lukrecija prieina prie lėkštelės, pasiima du eurus ir nerūpestingai įsimeta juos į  kišenėlę. Juk turi būti bent šiokia tokia teisybė, galvoja. Duktė ir daugybė žmonių, matydami šią mizansceną,  kukliai nusuka akis.
      Vakarieniauti visi sutaria nedideliame restoranėlyje. Apsidžiaugia, kad restoranėlis apytuštis, jaukus, skamba tyli, tik prancūzams būdinga, muzika. Metrdotelis nuveda trijulę prie staliuko. Prie staliuko???
      Ne prie staliuko, o į kampą. Lukrecija suraukia kaktą – kaipgi apytuščiame restoranėlyje svečiams galima pasiūlyti vietą pačiame jo kampe, kur sėdėdamas prieš save matai tik vieną nuobodžią interjero sieną, daugiau nieko. Lukrecija stovi apstulbusi ir, aiškiai matai, sėstis neketina. Metrdotelis, truputį kilstelėjęs kėdę už atlošo, laukia, kol madame sukrutės atsisėdimo judesį, kad  jis galėtų pristumti kėdę arčiau staliuko. Ne. Lukrecija to nedarys. Žiūrėti į sieną blogiau nei likti be vakarienės.
    – Monsieur, norėčiau štai prie ano, – sako, rodydama į patį ištaigingiausią restoranėlio stalą,  jos nuomone, serviruotą beveik skoningai.
    – Bet šis stalas skirtas šešiems žmonėms, o jūsų – tik trys.
    – O jūs įsivaizduokite, kad mes šeši.
    Vakarieniavo smagiai. Ragavo visokiausių prancūziškų valgių, vyno, deserto. Atsiskaitydamas Lukrecijos vyras  jau ketina pridėti arbatpinigių, bet kaip tik šią minutėlę Lukrecijos ambicijos, kad jas kur, vėl suliepsnoja: jokių arbatpinigių! Sėdėtų dabar visi  kampe ir žiūrėtų į sieną. Ne, ne, ne. Taip paprastai šito užmiršti negalima. Lukrecija jau siekia arbatpinigius  paimti, bet duktė sustabdo jos ranką. Lukrecija vėl ir vėl siekia, duktė vėl ir vėl neleidžia, sulaiko.  Jų besikivirčijančias rankas stebi  keturi padavėjai su skliaustelių formos antakiais  ir baltais rankšluostėliais ties alkūne. Galiausiai, kai dukra ir vyras pasuka išėjimo link, Lukrecija vikriai prišoka ir susižeria arbatpinigius į kišenėlę.  Tokia turi būti teisybė,  gali perskaityti jos veide
    Luvre tarp meno šedevrų diena buvo ypatinga. Pavargę, bet laimingi ir pakylėti, nedidelėje suvenyrų krautuvėlėje rinkosi kiekvienas sau patinkantį daikčiuką. Tada ir pamatė Lukrecija nepaprastąjį šaukštelį. Iš pažiūros šaukštelis atrodė kaip ir daugelis suvenyrinių  blizgučių: buvo dailus, gražios formos, jo galas buvo papuoštas ovaliu Monos Lizos portretėliu, ir viskas. Bet Lukrecijai šaukštelis sukėlė keistą jaudulį. Ji net sau negali paaiškinti, kodėl mažytis kavos šaukštelis spiduliuoja kažkokį neapčiuopiamą geismą, primena kažką labai svarbaus ir romantiško. Ką? Lukrecija negali taip staiga prisiminti, tačiau šią minutę nieko labiau netrokšta, tik to pigaus šaukštelio. Įkiša ranką į savo kišenėlę, apčiuopia saujelę neatiduotų arbatpinigių. Pasiryžta ir suskaičiuoja. Neatiduotų arbatpinigių yra lygiai tiek, kiek kainuoja šaukštelis. 

    Ir štai vieną  jaukų kavos su dukra  rytmetį Lukrecija – ne, ne Lukrecija, o mažas, šaltas ledo gabalėlis,  – baigia ištirpti, išnykti  kompromituojančioje amžinybėje, nes, pasirodo, vasarą nusipirko šaukštelį už ne jai skirtus pinigus...
    – Mama, kas tau? Kas tau! Kodėl nieko nesakai? Kodėl nesikalbi?
    – Galvoju nebevartoti cukraus. Visiškai, – po ilgokos pauzės ištaria Lukrecija ir, neįprastai mįslingai šypsodamasi, padeda šaukštelį ant dukters lėkštelės.

--------------------------------------------------------------------------------
Besserie* – anksčiau taip vadintos paprastos aludės, šiandien – tai nedideli restoranėliai arba, kaip pas mus priimta vadinti – kavinės, kuriose gali pavalgyti bet kada.