Pirma dalis pirmas veiksmas

(Keletos dalių hororas suaugusiems)

Veikėjai:
Gorymičius – Senojo Kapitolijaus burmistras
Feliksas Edmundovičius – S. K. Gynybos, Saugumo ir Slaptosios tarnybų šefas.

Scena: Moderniai apstatytas kabinetas kažkuriame dangoraižio aukšte. Apatiniame didžiulio lango trečdalyje stūkso Spaso bokšto smaigalys su penkiakampe, kurios vienas spindulys kartais prigęsta, tai vėl užsižiebia.  Mirksėjimas netolygus ir lydimas nemalonaus, grėsmės nuojautą sukeliančio, trumpo jungimosi elektros instaliacijoje garso (tas garsas galėtų tolygiai stiprėti): čirkšt.... čir-r-rkšt... . Prietema. Gorymičius sėdi kubistinių formų, didžiuliame jo paties gabaritams, fotelyje.
Apšvietimas silpnas – tam, kad Spaso žvaigždės čirškėjimas dar labiau gąsdintų, bet sufokusuotas taip, kad išryškintų valingo Gorymyčiaus snukio bruožus, galįs būti tuoj sustiprintas nors trečdaliu, spektaklio kulminacijos akimirkomis. Kitas prožektorius skirtas Feliksui.
Dar grėsmingesnę Zmėjaus G. snukio pusę dengtų šešėlis ir teapšviestų blykčiojanti  Žvaigždė.

Kostiumai: Gorymyčius – galingas ir prisižiūrintis, Edmundovičius – iškrypęs (tik moraline-dvasine prasme) džiūsna-čiumošnykas su odiniu lietpalčiu.

Veiksmas:

Įslenka Feliksas. Rankos lietpalčio kišenėse. Tyli.
- Kas naujo Vakarų fronte, Feliksai Edmundovičiau? Kaip sekasi mūsų Lakūnui?
- Nykus tipas, -  jei klaustum mano nuomonės. Nebelaka – Raganos kodo nenulaužia.
- Tai ką jis daro?
- Dar klausi? Nejuokink publikos.
(Šioje vietoje, jei publikoje atsirastų supratingų ar bent jau spektaklį bežiūrinčių antrą kartą, turėtų kas nors prunkštelėti arba mesti tinkamą repliką. Nors.., apsidraudžiant sėkmei, tektų, manau, pasirūpinti dviem-trim pasamdytais replikoriais tarpe žiūrovų)
- A.... . Na tai, o ką jam daugiau daryti...
- Auksinę akciją įgavo Buratinas.
- Vakuotojas?
- A huj jiego znajiet, tovarišč major, kaip sakoma, - sobaka slied nibieriot. Nežinomas jis mums.
- Jei vakuotojas, tai kažin ar įsiimsim. Pažiūrėsiu dar, ar mes tame Šunhajuje interesų turime.
Nueina prie rašomo stalo. Išsitraukia knygą. Varto.
- Aha, žiūrėk: ... dainų ir šokių kraštas, gražios moterys, bulvės gerai dera...
- Dėjau aš ant jų dainų ir šokių – klumpakojai kažkokie... . Padarom genocidą.  ... kam mums tos bulvės?
- Genocidui pradėti švarios idėjos reikia, Edmundovičiau. Turi?
- Ar aš tau panašus į žydą?
- Na, ne. O bulvių Ledo Ritulininkui reikia. Jo tauta alksta.
- Uh, ble, iškarčiau...
- O tas Buratinas Malviną turi? ... medinukų?
- Didelę turi. Dėl medinukų – huj jiego znajiet, kaip jau sakiau – ne mūsų lizdo paukštis, atrodytų, ... radiacijos jam į sriubą.

Gorymyčius nervingai vaikšto iš kampo į kampą (kaip Leninas), sėdasi fotelin, nueina prie rašomojo stalo, įdėmiai spokso i Pirmtako paveikslą (derėtų, kad atvaizdas jame už Gorymyčių būtų baisesnis, jei įmanoma). Vienu žodžiu: Gorymičius nevinasi. Nerimastingumą kažkaip galėtų parodyti ir Feliksas: nervingai smaukyti nulindęs kur į kampą, ar dar kažką tai tokio.

- Tai kelk tarnybas: sėdat viortaliotan, čiumpat Malviną, – pats asmeniškai išdulkini; užlaužiat Buratiną!
Gorymyčius išsirąžo fotelyje. Snukį užlieja šypsena:
- Pačiulps jis man...
- Nemylių aš tų lėlių. Temsta..., einu geriau kokį piderasą nusmaugsiu po tiltu.
- Nusmauk, Feliksai, nusmauk... abhazą kokį nusmauk. ... pačiulps jis man...

Feliksas išeina, šviesos užgęsta, mirksi Žvaigždė. Jos čirkščiojimo garsas darosi sunkiai bepakenčiamas. Leidžiasi uždanga.

Pirmos dalies pabaiga.

Ar sugaus čekistai Malviną?  Ar čiulps Gorymičiui Buratinas, ir šio akto rimties nesusijauks ilgoji Buratino nosis?
Sužinosite visa tai, jei nekantriai lauksite ir patys dalyvausite antrojoje spektaklio dalyje.