Tarp kaukės ir elektros

Bakhas nelaikė to nuodėme, ar ne,
Atilijau? Nesislėpdami ošėm, nebent
Akademijos siena metė šešėlį; tačiau
dėl kaitros juk, ne iš kuklumo ar
konspiracijos. Be šešėlio būta tuomet
pačios Akademijos. Nebuvo ko slėpti,
neįslaptinto būta viešumo, tik
viešnamiai gal.

Estetai, Olimpijai klestint, gintaru trindavo
plaukus, įvaškuodavo... Buvai karvedys, Atilijau!
- Rūpinkitės savo šukuosena, ji gražius padaro
grėsmingus, o negražius – baisiais, - sakydavai.
Vieną kitą mūšį laimėjai, neginčyju; akademiškai.
Teatralai, tiesa, kaukes naudojo – meni, Atilijau,
Aklijos tuomet nepažinom?

Mums gi kaukių nė nereikėjo;
anei ką, anei nuo ko paslėpsi, nosys
vis mėlynos. Nors, romėnams užėjus,
romėnišką snukį buvau tau įtaisęs –
vargiai tilpo šešėly; ar snukio būta pernelyg
kumpo, ar Akademija žemėn suzmeko?

Konstantinas tau snukį nulupo – jaučiuosi
skolingas, Atilijau; neišdavei,
kas tąjį kumpą buvo prilipdęs. Prie turko, tiesa,
nebe Akademija lėmė – pajuodo tavo vaikai -
teatralai išgelbėjo, po kaukėm pasislėpėt;
ne visi tuomet pajuodo, ne visi...

Turkams traukiantis, vėl gintaru plaukus trinti ėmėt.
Electron pilnos pakrantės, ir ekologija tokia,
jog visų plaukų nenutrinsi; kaip ir viso vyno neišgersi,
o kaip stengėmės išgerti, Atilijau, kaip?
Kuomet, Atilijau, Voltui pritrūko fantazijos Gilbertą
skaitant, sakėm – sklerozė; nekaltas žodis,
kažkas kieta mumyse (stenozė, kalcis,
gal tiesiog siela). Klydom, kaukės mumyse būta;
kietos kaukės.

Edisonas vos spėjo lemputę įžiebt, išsyk
kėdės ėmėsi; elektrinės. O kėdė be kaukės
- ne rinkinys. Jei ne save, tai bent tuos,
kėdėje, nuo mūsų paslėpti. Jiems kaukės neuždėję,
kaip beatrodysim, Atilijau?
Buvai karvedys, Atilijau:
- Rūpinkitės savo šukuosena,
ji gražius padaro grėsmingus,
o negražius – baisiais, - sakydavai.

Vieną kitą mūšį laimėjai, neginčyju.
Be kėdės ir be kaukės laimėjai.

Akademiškai.