Pasirodo,
skausmas susliuogia
į anesteziologo akinius.
Chirurgo rankos
čeža mano blauzdai;
mūsų aljansas išrauna
tvarsliavos vėliavą,
gėdingai iškeltą
prieš tūnantį akiniuose.
Pralėkęs tunelį,
kurio gale gyvena linoleumas,
vežimaitis bloškia mane ir mano kojas
į lovą šalia lango,
į langą šalia lašinės,
į pradžią šalia lovos.
- Ar girdit? – klapsi reklamiškos blakstienos.
- Taip, sesele, aš – mėsgalis, o ši siena spaudžia.
- Tuojau, - sumurkia,
ir rožinis nagas
įbeda sienon
švirkštą raminamųjų.
Bet blauzdos duobėj
tebežvanga
tūkstančiai grėbliukų:
rabies rabies rabies*.
Mudvi su siena,
nė nežiūrėdamos pro langą,
žinom tikslią tamsos sudėtį:
palaidi šunys,
palaidūnai vyrai
ir moterys be palaidinių.
Albinosė restauratorė
iš kaimyninės lovos
atlieka stuksėjimo apeigas:
kairysis ramentas
trupina dvarus ir valdovų rūmus,
dešinysis
restauruoja palatos orą.
- Ar girdit grėblius, sesele? – grebluoju.
Sušvytruoja lašinė -
visą tiesą į veną.
Žalsvą akimirksnį
(skausmas palieka akinius)
pasaulis nuščiūva
ir liaujasi
sau prieštaravęs.