Gal nebūna per daug vasarojančio vėjo,
netektim nušienautų atodūsio dulkių.
Varva dalgio sula ir sutinka išėjusius
neviltin... Tik belaukiant kasdieninio stebuklo
susitikim, o rudenio vėtros te atveria
Tavo - mano rankas ir šiokiadienio sapną -
varva dalgio sula...
dyla naktys į akmenį,
Suradau vėl Tave - viso kito neatmenu...


pip













