pleišėjimai

***

kaip didelė, išblėsus saulė
po drabužiais

taip vientisai ertmes užpylė
pro kurias

        birūs, traškantys gyviai
iškildavo į žiemos speigą

kai šviesa nuo speigo
ir nuo pasaulio

atsimušusi į rudens ovalą

kuris susitvenkė po rūbais
po didelėmis suknelėmis

  su kuriomis nenueita
į šventę






***

rūsiai
jų laiptai pabirę pelėsių
erkutėmis

lietūs užbloškę prie pat
vėdinamųjų angų kurios žalios
rūsiai žali dumblo liekanos žavi

ir lėkštas paveikslas nuo jūros kvapo
papilkėjęs

ir gaisras tamsioj dėžutėj

pelių    rūmai    dega







***

purvo dievai taip lėtai
įsirango į pilką samaną

traška sudžiūvę paviršiai

juodi langai išryškina peizažą:

rūsio mišios pasibaigia
pievoje

neišėję išgeria sunką

  ir išblyškusią rudą odą
plešia








***

pleištas
šokis suveltas ant rupių grindų
jos plyšta, betoniniai grūdai sunkiasi

batonas išplyšęs iš formos
lyg vata sulipdo akis
juntu tik lipnias struktūras
ir smėlį beriamą už drabužių







***

vos tratanti
        miško pamėklė
lėtai pakelia yrantį šonkaulį
  gal žvaigždžių sunka užpylus
galvos griovelius

stirna vaikšto baltais jos miltais
ir plaučių pelkėmis

gelsvi paukščiai lyg lapai
ant klampių jų pilvų
krenta






***

spyglys lyg užakus
melsvo stiklo kolbelė

prakiūra į veną
sudirgintos kraujo plokštės
srūva

ir dabar jau žinau vardą

šiugždėjimas

kvepia aistra    iš pirmykščio
kūno didelės deivės slenka

įspaudžia nugludintus smalos ruožus
    verkiu






***

didelės glebios žuvys
išnerštos tuščioj alėjoj

įspraustos dabar
tarp tinko ir drungno cemento

pleišėja žuvys juosta
žalio grindinio siūlės išdegę

raudona pro langą
juosvais žvynais sninga






***

iš tinko iš kiauto juodulio
  išskilęs baltas debesų kontūras

spiritą pilam
ant riešų

(iš tinklainės plotų išeina rega:)

sklendžiu per
kaleidoskopinę rudens tamsą