Lėta krūvelės nesusipratėlių išvada

Prisišiukšlinę žemėj, tetrokštam dangaus išvalyto,
Debesėlių oazės – nesinori  į dykumas jau.
Keikiam savo lėtumą, apkaltinę nesamą kitą
Ir dėliojam mozaiką, išmetę pradėtą anksčiau.

Neseniai pasistatę iš sniego tvirtovę sušalom,
Bet galvojom, kad mamos pateps nušerpėtas rankas:
Tik nėra jau mamų, kai iš lėto gurkšnodami alų
Mes alinės lange atgailaudami erzinam jas.

Daugkart prišnerkštoj žemėj dangus išsilipdė pabaisas,
Ryškų laužą ruduo išsitapė lapiniais dažais
Iš tiesų nuo tada degė nerimą kurstantis gaisras.
Kad įšilę suvoktume buvę, deja, nebe tais.