Namai III. vitražai

Vieną dieną, kai tėtis grojo metalinėmis laikrodžio rodyklėmis daužydamas į vandens pripildytas stiklines, aš šokau ir bešokdama atsitrenkiau į langą. Jame staiga atsirado mano kaktos formos prašviesėjimas. Pro jį į ant grindų krito šviesa. Nesupratau, kas čia atsitiko, tačiau priėjus arčiau pamačiau, kad toje vietoje nėra dulkių. Pasirodo, visas mūsų langas buvo padengtas storu dulkių sluoksniu. Aš seniau to nepastebėjau, man buvo normalu, jog nuolat pritemę, jog dangus nuolat pilkšvos spalvos, ir niekad dėl to neliūdėjau ir nemaniau, kad gali būti kitaip. Bet šį kartą kažkas atsivėrė. Su baugia nuostaba pažvelgiau pro susidariusią šviesos salą. Tai buvo kažkas nesuvokiama ir nematyta - viršuj buvo begalinė žydra erdvė. Mano krūtinė prisipildė vėsios šviesos. Paskui mane ištiko nerimas ir baimė: „O kas, jeigu tai visada buvo? “. Negeros nuojautos privertė mane atsitraukti nuo pripildančio reginio, aš nuėjau į tamsiausią kampą ir atsiguliau ant daiktų liekanų krūvos. Į mano šonus įsirėmė aštrūs kėdžių atlošų ornamentai. Skaudėjo ir degė, viduj vyko skilimai, sluoksniavosi ligotų minčių struktūros. Neįsivaizduoju, kiek laiko ten pragulėjau, gal keletą valandų, o gal daugiau nei parą, bet mane staiga uždegė mintis, kad turiu nueiti ir nuvalyti visas dulkes nuo lango. Pašokau staiga ir pradėjau bėgti, per neatsargumą išardydama keletą netvarkos dėsnių. Daiktai kliuvo ir tarsi bandė užtverti man kelią. Bet kliūdama ir šlubuodama pribėgau prie lango ir delnais pradėjau jį glostyti, ardyti nesuvokiamai storus dulkių sluoksnius, lyg kokias pelių išnaras, sutrupėjusius vabzdžių skeletus. Šviesa plito ir jaučiau kaip visa grįžta į pradžią. Keista, bet nuvalius nebemačiau to, ko vakar. Dangus buvo baltas ir truputį spindėjo. Nors ir nebuvo tų mėlynų plotmių, bet ir dabar visa atkūrė viduje švytėjimą. Pamačiau storas apšarmotų eglių viršūnes, žali jų viduriai pulsavo nuolat skrodžiami staigių vėjo judesių. Toli matėsi linija, galbūt tai ir buvo horizontas, apjungiantis laukų žalią ir baltą dangaus. Dabar praregėjau, kas yra po lietaus uždanga, po dulkių, apleistumo ir netvarkos šydais. Jaučiaus nutolus nuo viso to, kas buvo anksčiau, todėl atsisukau atgal. Tai, ką išvydau, mane dar labiau nukrėtė: daiktų ir šiukšlių jūros švytėjo, spalvos buvo ryškios ir veriančios, tačiau visame tame buvo kažkas ne taip. Tarsi viso to nebereikėtų. Tas ir keisčiausia - bet kokiai kaitai, įvykusiai mūsų namų paviršiuose, atiduodamas visas demesys, maldos ir burtai. O dabar - apžiūrėjau, kad gražu, ir vėl nusisukau į lango pusę.
  Staiga į kambarį įbėgo mano mama. Iš pradžių ji nesuvokė, kas atsitiko, ir iš nuostabos negalėjo pajudėti. Paskui pradėjo tyrinėti šviesas ant paviršių, ir niekaip negalėjo suvokti, kas atsitiko. Bet tuomet pamatė langą ir užsidengusi delnais akis, pradėjo dejuoti: „Kodėl nuvalei vitražus? Kodėl nuvalei vitražus? „, paskui išgirdau kūkčiojimą, ji nuolat kartojo tą patį sakinį. Paskui ji atsisėdo ant senos akordeono dėžės, ir įsiverkė taip stipriai, kad nebežinojau, kur dėtis, o dulkių niekaip nebegalėjau surinkti ir sudėlioti ant stiklo.
- Mama, - tariau,  - juk tiek metų praėjo.
- Šitiek metų reikėjo susitverti tam, ką tu sunaikinai per penkias minutes! Ką dabar reiks daryti, ką dabar reiks daryti, kaip atkurt vitražus, kaip gyventi? - dejavo mama. ---    - Mama, aš galėsiu pribarstyt ko nors ant lango, kad juos primintų. Mama, kodėl tau nepatinka šita šviesa?
- Negalima šitaip tyčiotis iš apleistumo, lyg jį būtų galima išpjauti iš plastmasės, ar apkramčius kokį daiktą teigti, kad jis yra apleistas. Ką tu manai, kad šitaip gimsta kūriniai? Kad meną gali keisti apleistumo ir grožio imitacija? Atrodo, kad užmiršai viską, kas buvo mūsų susitarimas.
- O kas, jeigu kūrinys atrodo visa apimantis, o iš tiesų uždaro kiaute? Kiek mes galim tūnoti šitoje gražioje klampynėje?
- Tu nieko nebesuvoki, nieko nebesuvoki, nieko, vaike, nežinai...
  Ir ji verkė, įsikniaubusi į aštriabriaunę dėžę. Ilgi jos plaukai buvo nusvirę ant grindų, o rankos atrodė labai plonos per riešus. Man pagailo mamos. Aš nuėjau prie jos, padėjau ranką ant jos plaukų ir tariau:
- Atleisk, pati nežinau, kas man pasidarė... Bet juk apeigos buvo seniai, mama, mane apniko abejonės.
Mama paėmė mano ranką ir atsakė:
- Nekaltink savęs, aš tik ką prisiminiau, kad tikrai seniai darėm apeigas, tu nekalta dėl to, kad mes visi kartu pamiršom atkurti didžiają atmintį.   
  Staiga mama atsistojo, nuo verksmo raudonos jos akys ir išbalęs veidas įsirėžė į dienos šviesą. Dabar labai bijojau šito reginio. Mama man priminė baltąją raganą. Ji pradėjo labai greitai eiti į tą tamsųjį kampą, kur prieš tai gulėjau pripildyta neaiškių nuojautų. Ji priėjo prie didelės spintos. Kai atidarė duris, pakvipo senu variu. O spintoje tūnojo didelis parudavęs varpas. Ir tuomet išgirdau skambėjimą. Mama daužė varpą. Tamsus gaudimas užliejo visą betliejinę namų nešvarą, dabar supratau, ką šviesa padarė su daiktais - ji pavertė juos kontūrais, kad nieko negali būti baisiau, nes jie buria tik prieblandoj. Tik aplieti blausios pro dulkių virtažą ištryškusios šviesos jie yra apleisti. Bet vitražų nebuvo ir daiktų formos skaudino. Fiziškai jos buvo per arti, ir dėl to tai suardė ryšį. Varpo garsas taip sustiprino šią negerą nuojautą, pagilino visą šviesos tragizmą ir dabar aš meldžiau nepažįstamų galių, kad jos ką nors pakeistų, nes pati negalėjau nieko padaryti, lango uždengti negalėjau, nes nežinojau, kur yra užuolaida, o dabar ieškoti buvo negalima. Jei taip daryčiau, esama medžiaga įsirėžtų ten, kur buvo laukiama nesamo atverties ir ilgai ilgai skaudėtų.
  Viskas vyko taip, kaip turėjo. Kambario durys prasivėrė, pro jas įėjo tėvas, vilkintis ilgą sutaną ir laikantis rankoje didelę degančią žvakę, paskui jį ėjo mano brolis ir mažoji sesuo. Ji laikė rankose du auksinius indus, o brolis - tėvo sutanos kraštus, kad jie nesivilktų pažemiui. Tėvui sunku buvo lipti per apanglėjusių daiktų tinklus, jo sutanos kraštai aplipo stambiais juoduliais. Per daiktų krūvas jie lipo lėtai ir sunkiai tarytum per didelius kalnus. Visi žinojo, kas atsitiko, tarytum motina būtų sugebėjusi viską pasakyti varpais. Viską iki smulkmenų. Kai procesija pasiekė reikiamą zoną, varpai nustojo skambėti. Motina išlindo iš spintos, pavandenijusios jos akys blaškėsi po regimąjį plotą, paskui ji užsimerkė ir pradėjo eiti link lango. Priėjusi ji nusivilko rudą klostuotą savo suknelę ir uždengė ja langą. Viskas vėl grįžo į apleistumo visumą, apjungiančią daiktus. Žvakės šviesa pulsavo nykių gelmėj, ir mes jutom, kaip šešėliuojasi ir tvenkiasi beribis šventumas.
  Mama įsivyniojo į didelę užuolaidą, gulėjusią visai netoli. Tam, kad atsidurtų prie mūsų, sunkiai perbrido savartyną. Aš padariau tą patį. Dabar mes stovėjome prie vienos iš seniausių mūsų namuose esančių vonių. Didelė ir tamsi ji skleidė sraigių ir rūdžių kvapus. Žemės trauka gobė mus ir pradėjo kvepėti angelais. Tuomet tėvas padarė gestą, kuris reiškė, kad čia stovintieji turi apžiūrėti daiktus, esančius po jais ir aplink juos, ir išsirinkti tinkamus apeigai. Aš pažiūrėjau į apačią - šiurpas perbėgo per nugarą, nes pamačiau, kad stoviu ant seniau mūsų namuose kabėjusių lempų, jų buvo be galo daug - vienos milžiniškos, primenančius liustrus, baltos su juodais piešiniais ir gelsvos su raudonais ornamentais, kitos labai didelės, juostuotos ir trapios. Keisčiausia, jog atrodė, kad pro lempų krūvoje esančius plyšius mačiau atsiveriančią erdvę. Tuomet mane nukrėtė tokia mintis: nejaugi iš tikro pas mus namuose niekada nebuvo grindų, o tik visas tas daiktų ir šiukšlių sluoksnis, pakibęs virš daubų? Bandžiau kol kas pamiršti šią mintį, nes reikėjo susikaupti ir išrinkti reikiamus daiktus. Tai buvo daugiau nei sudėtinga, nes neįsivaizdavau, kuri iš šių lempų tinka degimui. Išsirinkau didelę, juodą, gaublio formos žibalinę lempą. Dėl to, kad žibalas vis dėl to susijęs su degimu. Tuomet apžvelgiau namiškius ir pamačiau, kad jie visi jau stovėjo su daiktais. Motina laikė rankose tamsiai mėlynus iš meškos kailio pagamintus kailinius. Tėvas turėjo didelį medinį žaislą, jau truputį apsvilusį per gaisrą. Brolis laikė žalią žvejybinį tinklą, o sesuo - kartoninį saldainių pakelį. Tėvui pasilenkus, jo sutana sučežėjo, daiktą jis įdėjo į vonios dugną. Tą patį padarė ir kiti namiškiai su savo daiktais. Vonia buvo pilna daiktų, beveik viskas buvo paruošta. Tuomet sesuo paėmė auksinį dubenį, kurį prieš tai nešė ir įpylė į vonią jame esantį skystį. Visų veiduose mainėsi nerimas su iš gelmių jau pradedančia sklisti ramybe. Tėvas paėmė žvakę, visų veidai įsitempė ir išbalo, tėvas palenkė žvakę ir ugnis nusirito į vonios dugną. Iš pradžių liepsna plito po truputį, ji dar buvo savaiminė ir negaubė daiktų. Viskas įvyko staiga. Iš pradžių pradėjo degti kartoninė dėžė. Į viršų pakilo saldainių kvapo smilkalai. Vėliau ugnis palietė medinį žaislą. Jau truputį tamsesni dūmai išplito tankiais debesim. O dabar man pradėjo drebėti širdis, nes turėjo pradėti degti manasis liustras, juodasis gaublys. Aš bijojau, kad jis gali nedegti. Bet didelė ugnis jį apsiautė, ir tamsoj kybojo juoda liepsnojanti žvaigždė, greit pavirsianti kvapiais pelenais. Dabar įvyko svarbiausia. Kailiniai pradėjo svilti, garuoti ir smegti, kol galiausiai nuo jų sklindanti liepsna išplito beveik iki pat lubų. Nė vienas nesitikėjo būtent to. Kailiniai su visom liepsnom, turbūt nuo karščio, pradėjo kilti.  Visur blyksėjo baugios žaltvykslės. Tai, kas įvyko, buvo neišvengiama. O prasidėjo gaisras. Iš pradžių nuo kailinių nukritusi kibirkštis uždegė iširusius siūlų kamuolius. Nuo jų ugnis persimetė ant sujauktų kartoninių dėžių, talpinančių kalkes ir gipsą. Baltos dulkės kilo spiečiais kartu su juodais dūmais ir snigo į kitas užsidegsiančias juodumas. Tuomet tėvas pasakė, kad turim staigiai išeiti. Kai išėjome iš kambario, ugnis jau buvo apgobusi daugumą daiktų - tolumoje liepsnojo senoji spinta, apverstos kėdės ir stalai. Paskui tėtis užvėrė kambario duris ir mes nebegalėjome matyti, kas ten vyksta. Nežinojau, ką galvoti ir kaip jaustis, nes buvo neaišku, ar taip ir turėjo atsitikti, ar atsitiko per klaidą. Gal tai aš kalta, kad viskas buvo apšviesta? Gal dėl to dabar viskas nyksta, nes buvo stipriai suardyta iš vidaus?
  Sedėjome tamsiam kambary, klausydami, kaip už sienos pleška daiktai. Kaip jie yra, iš vidaus laužomi karščio bangų. Tėtis vaikščiojo ratu aplink kambarį ir kažką murmėjo panosėj. Paskui pakėlė nuo žemės apdulkėjusią knygą, plėšė jos puslapius ir vyniojo juos į kamuoliukus. Įdėjęs juos į metalinį termoso dangtelį, uždegė ir vaikščiojo laikydamas rankoje šį keistą šviesulį. Tuomet išgirdome už sienos varpo dūžį. Aš paklausiau: „ar ilgai tai tęsis? „, bet niekas neatsakė, visi buvo giliai savyje, susirūpinę ir užmiršę viską aplinkui. Pradėjau ir aš vaikščioti po kambarį. Čia visi daiktai buvo nubarstyti kažkokiais blizgučiais, palubėse kabojo juodos tėvo sutanos. Nežinau, ar dėl to šitas kambarys visuomet man atrodė ir baugesnis, ir šventesnis už kitus. Jeigu apeigos vykdavo būtent čia, viskas vykdavo ramiai ir tyliai, lyg melsvos žiemos dulkės tekėtų šaltais oro tuneliais, o mums nieko nereikėtų daryti, tik stovėti ir priimti jas. Žinoma, kad čia nieko nedegindavom, bent jau jokių masyvių daiktų. Kartais mama uždegdavo čiobrelių, tuomet po kambarį pasklisdavo jų kvapas. Švelnūs dūmai panerdavo į baugią sutanų tamsą. Dabar jų šešėliai krito ant tamsiai mėlynų, raštuotų tapetų. Jie buvo tokie ryškūs, jog atrodė, kad ten nėra sienos. Priėjau arčiau pažiūrėti į tapetus. Tuomet pastebėjau dešinėje esančius langus. Jie ir čia visi buvo apdengti storu dulkių sluoksniu. Tai iš tikro buvo vitražai -  šviesai pralaidžios apleistumo struktūros. Šviesa, praėjusi pro kūrinį, virsdavo pilka miglele, tįstančia aštriu spinduliu. Bet ne man suprasti viso to prasmę.
  Kai atsisukau nuo lango į kambario pusę pažiūrėti, ką daro namiškiai - pamačiau netikėtą vaizdą - jie visi miegojo, atsigulę tose vietose, kur prieš tai sedėjo. Tik mama miegojo vis dar sedėdama. Girdėjau, kaip giliai ir garsiai jie kvėpavo. Dabar atsiminiau, ką kažkada tėtis sakė apie šį kambarį - kad jo sienos gali išskirti miego ūką. Niekas nežino, kada taip gali atsitikti. Keista, bet to, matyt, nebuvo jau daug metų. Atsimenu tik tai, kad labai seniai tėtis išnešė iš to kambario miegančią motiną. Turbūt tuomet jis ir papasakojo apie kambarį. Nesupratau tik vieno - kodėl užmigo visi, išskyrus mane? O kas bus, jei ir aš užmigsiu? Gal mes taip ir miegosim amžinai? Nežinodama ką daryti, pradėjau bėgti link kito kambario, o tiksliau link to, iš kurio neseniai išėjome, iš sumišimo pamiršus, kas ten vyko. Ir tik atidarius duris viską išvydau: toje vietoje, kur seniau buvo daiktų krūvos, sklandė pavieniai degantys daiktai, o pelenai nuo jų byrėjo į tuščią erdvę apačioje. Taip, apačioje buvo tai, ko aš ir bijojau - ten nieko nebuvo. Tiksliau, ten buvo bedugnė, iš kurios sklido tylus gaudimas ir šaltis. Kambario sienos buvo pajuodusios, ant jų ruseno keletas liepsnų, tačiau supratau, kad gaisras baigėsi. Ugnies demonai, išprievartavę ir pasiglemžę daiktus, nugarmėjo į tamsų nieką. Vienintelis jų nepaliestas daiktas buvo mamos suknelė, vis dar kybanti ant lango.