Tokie gyvi tarp šnarančio rudens
Spalvotų lapų besiblaškantys plaukai
Bet tavo veidas tylinčio akmens
Keistai mįslinga išraiška akių
Toksai aiškus tarp ryto valandų
Sudegusių laiškų juodumas šaltas
Begerdamas arbatą vis pasigendu
To medžio augusio vėliau nušauto