Į kitą pusiaujį nuo pasaulio krašto

Atsimeni, įmerkę kojas į saulę raudoną,
Žvejojom!
Auksinės žuvelės žadėjo išpildyti norus,
Bet trokšti kažko jau būtų godu, -
Per godu... Kai pasaulis po kojom!..

- - - - - - - - - - - - - - - -

Neužmik, man sakai, nes dar eisim namolio,
Nes dar kirsim laukus įstrižai, nesirinksim kelių,
Nes nakčia bus šalna, nebijok, man kartoji.
Nebijau, nes, žinai... aš į šilumą tavojo delno tikiu.

- - - - - - - - - - - - - - - - -

Ant tavo kaklo rytmečio šalnos krislai,
O aš neatmenu, kokiais takais atėjom iki šičia.
Tu klausi, ar atsimenu, kaip švietė tolimų namų langai,
Šypsausi: kitą kart pamiršiu vėl. Pamiršiu tyčia...