Tenai, po...

Ką pasakyti tau?
Gal parašyt kryželį ir... sudie?
Vaizdai panašūs.
Nėra prasmės daugsyk kartoti -
Išeina mano krašto sodžiai,
Išnyksta pupos, varno sėtos.
Ir burnoje darbymetis -
Žemelė kvepia riešutais -
Kramtyti reikia, o dantų nėra...

Uždek žvakutę, juodas varne,
Ir, nusigręžę nugarom į ją,
Užmirškime, kaip šiandien
Ir atsiminkime, kaip vakar
Ir... ir kažkada.
Galbūt ir atminimuose
Biolaukų energija gyva
Į siela dvelktelės
Ir mes, apsikabindami Tamošių,
Pavaikščiosim po Šilinius
Nuo TEN lig ČIA,
Su riešutais burnoj,
Kuomet atrodo, kad ne dantys -
Voverės juos kramto.

Ak, kaip gražiai
Įsišviečia sieloj pašvaistė,
Vos paketinus:
Palikęs giesmes,
Prie dainų grįžtu...
Liūliuoja vėl krūtinę jaunas laikas
Ir nesupykite - labai prašau! -
Kad net į kapines su dainomis einu.
Tai ne todėl,
Kad mirtį papeikiu,
Nenoriu būti su bažnyčia ar Dievu -
Tai tik todėl,
Kad dar prieš mirtį buvome kartu
Su Juozu Čepliku iš Šklėrių,
Su Aldona Svirskaite iš Piesčių...
Tenai, po kryžiais,
Poterių mažiau negu dainų...
Jau, regis, moku jas išgirsti:
Ant kaklo truputį bažnyčios -
Kryželį mažą kabinu,
Į gerklę įplukdau antelę
Ir uždainuoja Šklėrių kapinės
Lig Druskininkų,
Lig Marcinkonių:

„Pasvarcyk, antela, cykiai plūkaudama
Pamįslyk, mergela, už many aidama... „

Ir atsikvėpus dainai ištaria kažkas:
- Iš kur toks nuovokus, jaunuoli, būsi?
Ilgai mes laukėme tavęs,
Dabar ir tu jau, atėjūne, mūsų.