Pakraštėlis Lietuvos

Dėkoju tau, akimirka,
kad tu, įstrigusi į laiką,
neblėsti -
moki būt šalia.
Net nežinau,
kas šitokį mane dar laiko
su sauja smėlio,
su pušim žalia,
kas titnagą su angelais
greta širdies krūtinėje įkėlė.
Pasisuku atgal -
tiktai už žingsnio
baigias Lietuva.

Įsikimbu ir rankom, ir dantim -
O, neiškrisk, Senovės sodžiau,
Gudų šalin!
Keliais kiemais
Prie geležinkelio dejuoja
Toks vienišas, kad, regisi,
Numirti nebaisu.
Sustojo traukiniai -
į Druskininkus Vilnius nevažiuoja,
į Gardiną taip pat, deja.

Užgriuvo sielą sielvartu
nykimo reginiai -
pasėtos varno pupos - sodžiai
nieku lieka...
Žinau, laimingi metų neskaičiuoja,
bet kai lazda su dviem galais -
ja noris tvot likimui į dantis -
kad nesikandžiotų kaip maras -
vaizdai tokie,
kad net mirtis kitokia.

Išeina seniai pro namų duris,
o jau sugrįžt atgal nemoka -
taip dilgėlyne numirė Klimas Piestys -
nebuvo kam išėjusio ieškoti,
Jis - paskutinis pro duris...

Na, ko tyli, o varne?
Neprašai, kad nuo peties
dangun įmesčiau?
O gal - argi svarbu
kaip miršta žemėje žmogus?
Svarbiau - kaip lig mirties gyvena.
Dar gajesni
išėjo kur geriau,
o palikti pyragų nekepa -
dar žvakė po žvakelės
ir išdegs
visa ugnis,
sutilpusi gyvybėje žmogaus.
Taip Piesčiuose,
taip Šklėriuose,
taip ir Senovėje...

Maža stotelė.
Mažas kaimas
toks vienišas,
kad net numirti nebaisu.
Čia-  pakraštėlis Lietuvos
kaip grybas pūvantis
iš koto virsta...