Turizmas gruziniškai. Penktoji, paskutinė diena. Batumi-Tbilisi-namo.

Štai ir trečiadienis, rugsėjo 3-oji, paskutinė šio mūsų vizito Gruzijoje diena. Dėl beveik nemiegotos nakties keliamės gana sunkiomis galvomis. Mūsų laukia pats ilgiausias maršruto etapas, pravažiavimas pietine strategine Gruzijos magistrale Batumi-Achaltsiche-Boržomi-Chašuri, ir toliau, jau pažįstamu keliu – iki Tbilisio. Kadangi kitą naktį (ar tiksliau, paryčiais) mūsų jau laukia skrydis į Rygą, mums atrodo jog skubėti nėra kur. Kelias žemėlapyje gula riebia ruda linija; kad kelio reikšmė nebūtinai atitinka kelio kokybę, sužinosime tik gerokai vėliau.

Prastai temiegota naktis nekelia ir apetito ryte. Išgeriam po stiklinę sulčių ir nusprendžiame net nepusryčiauti; susimetame daiktus ir pajudame iš Gonio. Batumį pasiekiame per kelioliką minučių, čia dar stabtelime pasikeisti valiutos ir judame tolyn. Pagrindinėje magistralių sankryžoje pamojame mūsų jau regėtai pagrindinei Gruzijos trasai Batumi-Poti-Tbilisi ir dešiniuojame kuklesniu Batumi-Achalstiche plentu.

Kuro rodyklė rodo kiek mažiau pusės bako, tačiau pakeliui sutinkamos degalinės tokios apšepusios, jog išdidžiai jas ignoruojame. Va, rasime Wissol ar Magnat, ten ir prisipilsime.

Kurį laiką plentas vingiuoja žemuma, pro šalį prabėga Chelvačauri, Kibe, Pirveli miesteliai. Dešinėje priešpriešom srūvančią Čorochi keičia jos intakas Adžarisi-kali. Kiekvienas iš pravažiuojamų miestelių didžiuojasi istoriniu akmeniniu, plieniniu ar pakabinamu tiltu. Kelias ima kilti į kalnus, vaizdingą dešinėje bėgančios upės slėnį keičia tarpeklis, jam kontrastuoja statūs, viršun šaunantys šlaitai kairėje.

Mes jau gerą valandą kely; įvertiname žemėlapyje vis retėjančius kaimus, todėl nusprendžiame stabtelėti pusryčių ir įsipilti kuro. Kurį laiką nė vienas kaimelis nėra pajėgus mums to pasiūlyti. Pagaliau šmėsteli mažutė iškabėlė, keliomis kalbomis bylojanti čia esant „restorano“.

Sustojame, pakelėje sėdi vyriškis ir keli vaikigaliai. Klausiame, ar rodyklė nemeluoja. „No, you‘re right, restaurant is working“, netikėtai sklandžia anglų kalba atsako pats mažiausias iš vaikų, „Please follow me, Sir“; ir čia pat su tokiu orumu ir valdingumu, kuris net Kutuzovui gėdos nepadarytų, komanduoja visiems likusiems – vienas skuodžia priekin, kitas kažkur į šoną kalno šlaitu. Veiksmas rutuliojasi toliau.

Užrakinę džipą, mes nulydimi porą šimtmetrių įkalne. Čia mums atsiveria graži, kompaktiška, mišku apaugusi griova, kurios šlaitais tyška kalnų šaltiniai. Gyvenamas namas (ar nameliai) pusiau atitveria šią griovą. Šaltiniai subėga į kaskadomis žemėjančius nedidelius baseinėlius, kuriuose net tiršta... žuvų. Žuvys veržliai kovoja su srove, trinasi šonais, verčiasi viena per kitą.

Tolyn šlaitu išsidėsčiusios tokios mažos trobelės, greičiau jau pašiūrės ar pavėsinės, su suolais ir staleliais; užimame vieną iš jų. Keli mūsų pastebėti suaugę beveik nesikiša į procesą, viską daro vaikai, keli berniukai ir mergytė; veiksmui vadovauja jau minėtas mažasis „Kutuzovas“. Jis priima užsakymą, mus konsultuoja, siūlo galimus patiekalus. Žinoma, renkamės žuvį.

Kol mažylis neša į stalą duoną, didžiulį ąsotį šaltinio vandens, rūgštų raudonų uogų padažą su prieskoniais, kalną salotų ir – programos vinis! – dvi ant skardos pačirškintas žuvis (kaip vėliau išsiaiškiname – Kanados upėtakius), po truputį įsišnekame ir pabendraujame. Jis vardu Kigi, jam trylika; ūgiu ir sudėjimu – daugiausia devynerius duočiau. „Puikiai šneki angliškai, Kigi, “ - sakau. – „Mokyklos nuopelnas? “. „Ką ten mokykla, aš pats ten bet ką pamokyčiau; kažkiek mokykloje, knygos namie, radijo klausausi... “ – komentuoja vyriškai santūriai. „O knygos anglų kalba iš kur? “ – nustembu. „“Nežinau“, - nustemba ir Kigi. – „Kiek pamenu, visada namie buvo... “

Nuostabesnių pusryčių savo gyvenime nepamenu. Geresne atmintimi pasigirti negali ir Crysta. Traškančios žuvys išnyksta beregint, lieka tik ašakos lėkštelėje. Kigi rimtu veidu pateikia mums sąskaitą – nepilnų 15 larių. Paduodu dvidešimtinę, suokalbiškai mirkteliu pasilikti grąžą. Crysta pažeria jam krūvą komplimentų, nuo kurių mūsų „Kutuzovas“ gerokai rausteli. Kartu Crysta padovanoja jam ženklelį su trispalve Lietuvos kontūre – ženklelis akimirksniu papuošia Kigi marškinėlius. Prieina Kigi tėvas, žemas ir kresnas vyriokas. Ištiesia mums plačią savo leteną, po to ja apglėbia sūnų. Sakosi pastebėjęs vėliavą ant mašinos, kieno ji būsianti? Lietuvos, atsakome. Vyrukas deda delną prie dešinio skruosto ir žemai mums lenkiasi. „Наша Литва... “, sako, „... друг наш. “. Čia jau net aš vos neapsiseilėju. Besišnekėdami einame link Nissan‘o. „Ar ilgam pas mus? “, klausia. „Šiąnakt išskrendam“, atsakau. „O mašiną irgi lėktuvu atsivežėt? “. Mašina su gruziniškais  valstybiniais numeriais, tačiau vėliava tai stelbia; tokie primityvūs, tačiau kartu kokie taurūs žmonės.

Rausiuosi lagamine, randu šešių gėrimų „Stumbro“ rinkinuką. Ištiesiu jam, pakomentuoju rinkinuko turinį. Žiūrinėja, stebisi dizainu. Pastebėjęs jog tėvui patiko, Kigi nedrąsiai klausia: „How much? “. „It‘s present, for your Father. Let‘s your Daddy checks a taste of Lithuania. “, juokaujame. „Keep you on the same way, Kigi“, sakau; „Good boy“, suvelia „Kutuzovą“ Crysta. Atsimojuojam ir pajudam. Staiga visai kitomis spalvomis man nusišviečia Gruzijos perspektyva; tikiu, jog toks Kigi čia tikrai ne vienintelis.

Dumiam tolyn, į rytus. Pasiekiame atšlaitėmis išsimėčiusį Kedi miestelį, įriedame degalinėn. Iš kitapus gatvės esančios parduotuvėlės tingiai prisiartina vietos degalų magnatas apiplyšusiomis kelnėmis. „Полный бак“, sakau. Magnatas kryžiuoja rankas ant krūtinės. „Нет бензина? “, klausiu aš. „Э, ара, бэнзин есть, свет нэту“, kone pasipiktinęs mano nesupratingumu, sako magnatas. Ką gi, civilizacija turi du galus; nėra elektros, nėra ir siurblio. Judame toliau.

Tas pats vaizdelis kartojasi kaimas po kaimo. Crysta: už puikybę Gruzijoje Dievas baudžia labai tiesiogiai. Negana to, iš po ratų ima dinginėti asfaltas. Strateginė pietinė Gruzijos magistralė tampa šunkeliu, kurį Lietuvoje net Kalabybiškių mechanizatoriai savo traktoriais lenktų iš tolo. Aštrios asfalto nuolaužos, kalnų rieduliai, skersai kelio kliokiantys upeliai. Fotoaparatas fiksuoja 52-ąjį kilometrą žymintį ženklą. Krinta kreiserinis greitis, auga kuro sąnaudos. Pagaliau Tschmorisi kaimo degalinėje pastebime „Transit‘ą“, į kurį degalus pila iš kibiro. Stoju „eilėn“. Degalinės šeiminikas – žilaplaukis dėdžius, apdairiai neišmetęs prieštvaninio rankinio siurblio; aštuntaisiais XXI-ojo amžiaus metais jis vienintelis Kaukaze pajėgus pagirdyti mūsų žirgelį, prifarširuotą turbotechnologijų. Supylęs kibirą ir perskaičiavęs grynus, mosteli mums judėti; už mūsų jau prunkščia ištroškęs vietinio transporto sambūris.

Tas kibiras gerokai pataiso mūsų ir džipo nuotaiką. Grakščiais piruetais aplenkdamas kelio duobes, svinguodamas serpantinų posūkiais, Nissan‘as neša mus tolyn. Palaipsniui skystėja sutinkamo ar aplenkiamo transporto skaičius, kažkur dingsta lengvieji automobiliai, kelyje tesutinkame griežtasnukius „Ural‘us“, „Kraz‘us“, GAZ-66 ar kokį UAZ‘iką. Vienintelis sutiktas naujutėlis Land Rover‘is pagarbiai mums pypteli ir pamojuoja, greta vairuotojo sėdintis vyrukas pro langą aukštai iškėlęs ranką, mums rodo du išskėstus pirštus – „Victory“ ženklą; greičiausiai tai irgi reakcija į mūsų vėliavą.

Stačioje įkalnėje ir staigiame posūkyje įstrižas stirkso 92-jo kilometro ženklas. 40 kilometrų vilkomės (vilkomės? Man rodėsi – beveik skridome!) dvi valandas. Išties, iki 30km/h leidžianti įsibėgėti kelio atkarpa jau laikytina prabanga. Varžo jei ne duobės, tuomet kelio trajektorija. Vietomis sovietmečiu tiestas kelias nučiuožęs į bedugnę; tada važiuojame uolienoje išsprogdinta ir grubiai buldozeriais išstumdyta atkarpa. Vietomis vidinėje „kelio“ vingio pusėje regime sprūdžio pjūvį – sulūžinėjusio sovietmečio asfalto sluoksnį, palaidotą po 1-2m storio kalno nuošliauža.  Ta nuošliauža mes ir važiuojame. Perfrazuojant Ilfą ir Petrovą, važiuojančiųjų gelbėjimas yra pačių važiuojančiųjų reikalas. Crysta: taigi, o aš tik fiksuoju neregėtai greit besikeičiančius kalnus, Ogio linksmumo dėlei pradeda kalbėti „gruzinišku akcentu“. Jam gaunasi puikiai, aš beveik krentu iš sėdynės, ir nuo juoko, ir dėl kelio dangos.

Vaizdai keičia vienas kitą greičiau, nei kaleidoskope. Kinta paviršiun išlendanti uoliena, augmenija, pravažiuojamų kaimelių architektūra. Viename kalno šlaite nameliai žemučiai, įsirausę į kalną; vos persivertus per šlaitą jie jau aukšti, ant polių, daugiašlaičiais stogais, apkalti surūdyjusiomis skardomis. Sutiktų karvių, avių, ožkų ar mišrių bandų piemenys mums geranoriškai moja; visi jie apsirėdę palaikiais rūbais, tačiau kiekvienas vienoje rankoje gniaužia lazdą, kitoję – mobilųjį telefoną.

Pagaliau esminis lūžis – 2025m. virš jūros lygio iškilusi Goderdži perėja. Keli palei apsilaupiusį, perėją žymintį ženklą sėdintys senoliai – štai ir visa mūsų triumfą paliudyti susirinkusi publika... Pasileidžiame žemyn.

Šioje kalnų pusėje nuokalnės kiek teisesnės, lygesnės; vietomis palepina šimtmetrį-kitą išlikusiu senuoju asfaltu. Neužilgo imame sutikti ir vieną-kitą Žiguliuką, nevilties ar sunkaus gyvenimo įvytą aukštai į kalnus.

Slėnyje kelyje ima rastis vis daugiau išlikusios asfaltuotos dangos, Xterra bėga vis smagiau ir tyliau. Nuo Milaše miestelio kelio kokybe jau nebegalime skųstis, o nuo kelio į Kutaisį per Chetis-kedi kalnagūbrį atsišakojimo jau riedame nelyg velykinis kiaušinis šventine staltiese. Įvažiuojant į Achaltsichę sustoju Wissol degalinėje ir pilu mūsų žirgeliui pilną baką Euro-Premium avižų. 157-is kilometrus nuo Batumio vilkomės penkias su trupučiu (!) valandos.

Kirsdami Achaltsichę laikomės šiaurės krypties, link Boržomi nacionalinio parko. Kelias vėl kyla į kalnus, tačiau dabar jis kur kas platesnis, asfaltuotas, su skardžio atitvarais. Čia jau galime laikyti 80-120km/h. Šen bei ten kalnų šlaituose matome pilių, vienuolynų ar bažnyčių liekanas. Tokiu greičiu važiuojant, Crystai jau net ne kiekvieną ir įamžinti bepavyksta; čia mus stebina remontuojamų kelio atkarpų gausa ir remonto (ar rekonstrukcijos) kokybė. Nepraslinkus nė valandai, dar nespėjus užmiršti nevalingo dantų kaukšėjimo kelio nelygumuose, įšokame į Boržomi.

Gražus, spalvingas miestukas klonyje, buvusioji „всесоюзная здравница“. „Sojūzo“ didybę menanti gigantomaniška poilsinių architektūra, „darbininkų ir valstiečių“ pergales aukštinačios spalvotų akmenų mozaikos sienose. Penkta valanda vakaro, stabtelime dar išsikeisti pinigų (nemanėme Nissan‘ą tiek susrėbsiant). Banke personalas stebisi, be Tbislisio gyventojų kitokių turistų čia beveik nėra; miestas skursta be turistų, skundžiasi. Tuo pačiu pasako, kur galėtume skaniai papietauti.

Dar už kvartalo palikę mašiną, pėsčiomis traukiame nurodyta kryptimi. Siauru tiltu pereiname Mtkvari, jau pirmoje aikštėje randame alaus restoranėlį.

Interjeras kiek juokingas, skirtingomis spalvomis dažyti rūsio sienos akmenys. Paprunkštavę nusprendžiame, jog nedažytų akmenų gruzinų gyvenime ir taip pilnos akys. Esame daugiau ištroškę, nei praalkę. Užsisakome sulčių ir alaus; restoranas sulčių (jokių!) neturi, sultis keičia „Fanta“. Nusprendžiame išbandyti „kitokius“ chinkali; šiaip ar taip – kitas regionas, gal kitokia ir virtuvė.

Kadangi sutrikęs vandentiekis, ant rankų iš arbatinio paslaugiai pila virtuvės patarnautoja. Mes – bene vieninteliai restorano svečiai, jei neskaičiuosime dviejų gerokai įkaušusių gruzinų kitame salės kampe. Nepaisant to, staiga atsiranda vietos dainorėlis ir – be jokios abejonės, Crystos garbei – ima plyšauti džigitiškas meilės dainas, pats sau akompanuodamas sintezatoriumi.

Chinkali kur kas prastesni nei tetulės Rusudani Tbilisyje; nepaisant to, po visos dienos kratymosi kalnų „keliais“, sueina už tikrą pinigą. Na, o puslitris „Kazbegi“ alaus į mane susigeria nelyg rasos lašas į Sacharą.

Pasimėgavę virtuve ir koloritu, traukiame link automobilio. Viena kita nuotrauka pakeliui, ir mes jau judame Chašuri link. Už Chašuri pravažiuojame Mokši – čia apturėjome vieną linksmiausių šios kelionės nuotykių, lenkdami kelią užtvėrusį postą. Dabar, zvimbdami plentu, tą patį atstumą įveikiame bene per pusantros minutės.

Dar sykį kertame Gori miestą, Igoeti – ir mes jau autostradoje. Švilpte prašvilpiame pro kopūstais iki lubų užkrautus žiguliukus ir pamuštus tankus į Tbilisį velkančius vilkikus. Tbilisio prieigose įsukame į Lukoilo degalinės plovyklą. Plovykloje dirbantis dėdžius ir jo pagalbininkas suraukę nosis, tačiau stoiškai vandens čiurkšlėmis lukštena mūsų žirgą iš dulkių, purvo ir karvių mėšlo luobo. Nissan‘as ima prisiminti, kokios spalvos jis gimė; kartu išryškėja ir Šio-mgvime bei Tolebi pilies paieškose pelnytos žaizdos. Na, kovos randai karį ir jo žirgą tik puošia, gėdytis čia nėra ko. Švariu ir įvažiuojame į Tbilisį.

Mūsų skrydis tik 03: 45, su Levanu iš Hertz‘o susitiksim tik 01: 30. Laiko daugiau, nei tiršta.

Staiga susizgrimbame, jog visiškai nieko neturime lauktuvėms! Dienos pralėkė taip žaibiškai, jog net nebuvo laiko apie tai susimastyti; čiuožiame į Rustaveli prospektą, parkuojamės kažkokioje šalutinėje įkalnėje. Pėdiname naktiniu Tbilisiu, fiksuojame „Švyturio“ logotipą, jaukiai įsitaisiusi  virš restorano tarp tokių grandų kaip „Guiness“ ar „Heineken“; geriame kavą, užsukame į gėrimų parduotuvę.

Čia pasisakome kas esą, ir prašome rekomenduoti tik geras gėrimų rūšis. Paaiškėja, jog šeimininkė vos prieš savaitę grįžusi iš Lietuvos, kur jos sesuo ištekėjusi už lietuvio, gyvenanti Plungėje. Pasidaliname įspūdžiais, mums sudeda puikų vyno ir čačos rinkinuką. Pakeliui iš gatvės dailininko dar nuperkame puikų, aliejumi tapytą senamiesčio peizažą, Crysta pagauna kelis kadrus bei filmuotą triukšmingą naktinio Tbilisio fragmentą su gatvės muzikantu, žmogumi-orkestru.

Laiko iki skrydžio vistiek lig soties. Traukiame link naujosios Šv. Trejybės  katedros, kurios nespėjome aplankyti pirmosiomis dienomis Tbilisyje. Aukšta katedros smailė matyti iš toli, tačiau niekaip nepataikome iki jos privažiuoti, nei su žemėlapiu, nei be jo – arba gatvė vienos krypties, arba ji pasirodo besanti tik pėstiesiems skirti laiptai, arba dar kokie nors pokštai.

Eilinį kartą užkilę į kalną, viename akligatvyje randame kelis ant bordiūro susėdusius dykaduonius. Jų ir paklausiame, kaip galėtume nusileisti iki katedros.

„А ты прямо сюда спускайся“, atsako rimtai ir rodo šlaitu žemyn. „А сюда спуститься можно? “, nužvelgęs ir įvertinęs šlaitą, klausiu nepatikliai. Vyriokai kritiškai įvertina mūsų Xterr‘ą ir patvirtina: „На такой тачке – без базара“. Ką gi, susižvalgom ir leidžiamės; pasigirgždėdami ir pasičiuožinėdami. Ir išties, nusisleidžiame, atsiduriame prie vieno iš įėjimų į teritoriją.

Šv. Trejybės katedra - tai grandiozinis projektas, didžiulis statinių kompleksas. Pagrindinė 85m. aukščio katedra imponuoja ne tiek mase, kiek grakštumu. Jos statyba trunka jau 25-rius metus, vis dar nėra baigta, tačiau išliks, berods, tūkstantmečiams. Labai kritiškai ieškome prie ko prikibti, tačiau jokio kičo požymių neįžvelgiame. Nepaisant vėlyvo meto, teritorijoje gausu lankytojų – tiek aplink plytinčiuose išlaižytuose soduose, tiek pačioje katedroje. Crysta: mane sužavėjo tai, kad naujos statybos bažnyčia tikrai liks ateities kartoms, ne taip kaip Lietuvoje statomos „modernios“ bažnyčios a la „Maxima“ su kryžiumi.

Pagaliau – metas. Pajudame aerouosto link. Užmiesčio degalinėje pripilame pilną baką, įvažiuojame į oro uosto parkingą, laukiame Levano iš Hertz‘o agentūros. Skaudama širdimi atsisveikinu su koviniu žirgu – likę sveiki mūsų užpakaliai už daug ką jam skolingi. Kai pabučiuoju vairą, Crysta net nemano pašiepti.

Levanui atvažiavus, dalinamės įspūdžiais. Kartu apeiname apipešiotą Nissan‘ą – jokių gilių, plėštinių žaizdų po miško nuotykių lyg ir nėra; draugiškai sutariame jog pakaks kokybiško poliravimo. Poliravimas Gruzijoje – pigiau grybo Varėnoje, viso labo 150 larių. Sutartyje numatytą kilometražą viršijome daugiau nei dvigubai – vietoje 500km žirgelis mus nunešė visus 1200. Išklausęs mūsų ataskaitą ir įvertinęs įveiktą maršrutą, Levanas susiima už galvos – anot jo, „нармальный грузин туда не поедет“. Nei mes gruzinai, nei mes normalūs – priimu tai kaip komplimentą, ne kaip pretekstą muštynėms.

Pasijuokiame, atsisveikiname, prasideda „aerouostinė romantika lėktuvo belaukiant“. Džioviname oro uosto atsargas – Crysta arbatą, aš alų.

Pirmą sykį mano gyvenime „Air Baltic“ lėktuvas pakyla laiku ir prieš septynias ryto tūpia Rygoje. Oro uosto parkinge susirandame sušąlusį ir mūsų išsiilgusį Passat‘ą; traukiame namų link. Gruziniškos vairavimo pamokos nepraeina veltui, trys šimtai kilometrų nuo Rygos iki Kauno susivynioja per dvi su puse valandos...

Baigiame penktąją ir paskutinę mūsų kelionės dieną. Mes su Crysta nemažai keliaujame, tačiau tai buvo tikrai viena nuostabiausių ir atraktyviausių kelionių. Dar sykį dėkojame Anai ir Levanui, tetulei Rusudani, Dali, Stalberi, mažąjam Kigi ir jo tėčiui; bei visiems kitiems, padėjusiems pažinti šią tokią šiurkščią ir kartu tokią šiltą bai mielą šalį – Gruziją. Kada nors mes čia dar grįšime, mūsų laukia nepažinti Gruzijos rytai ir Gruzinų Karo Kelias.