Turizmas gruziniškai. Ketvirtoji diena. Kutaisi - Batumi.

Antradienio, rugsėjo 2-osios rytas Kutaisyje. Tikrai dar mielai padrybsotume, tačiau pareiga ir nuotykių šauksmas verčia keltis. Greitas dušas ir išsyk po jo – pirmas nesusipratimas.

Pusryčiai. Dar vakar, taupydami laiką nusprendėme pusryčiauti čia pat, viešbutyje; tuo pačiu šeimininkams ir meniu sudėliojome – norėsime poros sumuštinių, kiaušinienės, sulčių ir kavos. Nusileidžiame į svetainę-virtuvėlę, mus pasitinka vakarykščia kvailoko veido mergina ir vėl (labai nuoširdžiai) klausia, ko gi mes norėtume – gal picos ar „sasiskų“? (Tarrp kita ko – esame vieninteliai svečiai viešbutyje!). Ką gi, pakartojame vakarykštį užsakymą. Crysta: mergina išsitraukia meniu ir pradeda vardinti patiekalus visai nekreipdama dėmesio, ką mes jai sakome. Ir ko jai kreipti, jei kalba tik gruziniškai, o rusiškai suvokia tik vos kelis žodžius – įdomus savininko požiūris į taip seniai nematytus turistus. Mergina įjungia arbatinį, deda ant stalo tirpios Nescafe indelį. Crysta linkusi ja nuodytis, aš išsyk prašau arbatos. Kažkada visame SSSR‘e savo arbata garsėjusioje Gruzijoje (kas gi neprisimena „чай грузинский, черный байховый“) gaunu Lipton‘ą pakeliuose.

Mergina kažkur dingsta. Grįžta tiesiai iš parduotuvės, su pakeliu sulčių (sultys ukrainietiškos!) vienoje rankoje, trimis kiaušiniais ir grąža kitoje. Išplaka ir iškepa išties skanią kiaušinienę. Sumuštiniai liko ignoruoti, kiaušinienė be duonos. Mergina net nesikonfūzyja, skuodžia vėl į parduotuvę, grįžta su lavašo papločiu. Mums dviems tie trys kiaušiniai – nelyg drambliui bonbonkė; dingsta nepastebimai. Crysta: kartu dingsta mano geranoriška viltis bent jau pusryčiais pataisyti nuomonę apie šį viešbutuką.

Nebegaištame, susikrauname daiktus į automobilį ir judame toliau. Trumpam stabtelim ties gražia, čia pat esančia cerkve ir traukiame ieškoti žymiojo Bagrati. Statyta XI-ame šimtmetyje, ilgą laiką ji buvo aukščiausias pastatas Gruzijoje (57m.), stipriai nukentėjo nuo sprogimo XVII a.

Iškilusi ant kalno aukštai virš miesto, cerkvė matyti iš tolo. Tačiau pataikyti iki jos nuvažiuoti nėra taip lengva. Pagaliau įveikiame stačių ir klaidžių, akmenimis grįstų gatvelių labirintą – ir mes jau prie Bagrati.

Bagrati, nepaisant nugriuvusio kupolo ir ją supančių pastolių, išties kelia koloso įspūdį. Nuo kalno atsiveriantys Kutaisio miesto ir Rioni slėnio vaizdai įspūdžiais nenusileidžia.

Sekantys mūsų žingsniai – Gelati ir Motsameta vienuolynai, esantys palei kelią į Tkibuli miestelį. Kutaisyje sunku surasti nuorodas į Suchumį ar Tbilisį, ką jau ten kalbėti apie kažkokį Tkibuli. Kelio klausiame keleivius į Bagrati kalną atvežusio taksisto. Pagyvenęs taksistas rusiškai šneka sunkiai, angliškai nešneka visai; tačiau labai geraširdiškai pamoja važiuoti paskui jį. Šokame į mašiną ir paskui taksistą leidžiamės nuo kalno, traukiam per senamiestį, kol vienoje nedidelėje aikštėje taksistas stabteli, parodo vieną atsišakojančių gatvelių ir sako „прямо“. Padėkojam, atsisveikinam ir nuvažiuojam. Nebe pirmą sykį šypsomės, jog gruziniškai „прямо“ reiškia tai, jog vos spėsi sukioti vairą.

Šalutiniu keliu paliekame Kutaisį ir kalnais-slėniais važiuojame keliolika kilometrų, po to šalutiniu keliuku serpantinais kylame iki Gelati. XII amžiuje didysis karalius Davidas ne veltui gavo Statytojo pravardę. Vienuolynas – ištisas kompleksas pastatų, įsikūręs vaizdingoje kalno atšlaitėje; geltonas smiltainis puikiai dera su augmenijos žaluma, sniegu padengtomis viršūnėmis ir dangaus žydryne. Davido laikais čia buvo svarbus švietimo centras, nelyg akademija, plačiai žinoma kaip „Naujoji Jeruzalė“.

Teritoriją kerta šaltinis (radę padėtus puodelius, vandens paragaujame ir mes; labai gaivus ir skanus vanduo), žemiau esančių dirbtinių baseinėlių kaskadose auginami upėtakiai (ar bent jau labai panašios lašišinės žuvys).

Apžiūrėję traukiame atgalios, link Kutaisio. Pakeliui sukame kairėn, į Motsametos vienuolyną. Šis vienuolynas įsteigtas XI amžiuje, norint pagerbti du brolius didvyrius, VIII a. žuvusius nuo arabų įsiveržėlių rankų. Ilgokai purtomės kalnų keliuku, pravažiuojame kažkokio forto griuvėsius. Kelias baigiasi nedidele aikštele palei kalnuose nutiestą geležinkelį. Gal tie griuvėsiai ir buvo mūsų ieškomas vienuolynas?

Žvilgsnį patraukia skaldos krūva gelžkelio tarpubėgyje. Ji aiškiai skirta tam, kad palengvinti bėgių kirtimą. Įsijungiu 4x4 režimą ir ropščiamės per sankasą.

Anapus staigiai žemyn leidžiasi status ir siauras takas, tačiau Nissan‘as jame išsitenka. Augmenija šalia tako aiškiai „kultūrinio“ pobūdžio, žydintys medžiai ir krūmai, granatų vaisiai. Jei ne lengvą šiurpulį keliančios tako įgriuvos, „užsivėžintume“ tais vaizdais. Nurėpliojame kelis šimtmetrius ir tolumoje virš medžių pamatome kyšančius vienuolyno stogus, o tako pakraštyje mažytę laukymėlę, kurion kaip tik telpa mūsų žirgelis.

Nusprendžiame neerzinti šeimininkų, mašiną atbulą įspraudžiu laukymėlėn ir toliau leidžiamės pėsčiomis. Vienuolynas visai mažutėlaitis, įsikūręs ant kalno atbrailos, žemai apačioje juosiamos kažkokios kalnų upės; žemėlapyje net jos vardo nėra, „bevardis“ kairysis Rioni intakas. Takas remiasi į pirmąjį pastatuką, tai tiesiog mažutė gynybinė vartinė. Varteliai svetingai atlapoti, žengiame vidun. Viskas taip miela, kompaktiška ir mažybiška; keliolikos metrų pločio, turėklais aptvertoje kalno aikštelėje stūkso koplyčia su siaurais praėjimais iš abiejų pusių, keli antkapėliai kiemelyje, virš šlaito išsikišusi grakšti varpinėlė. Gilumoje, virš paties pakriaušio, nedidukas gyvenamas pastatėlis praviromis durimis ir langeliais. Kiek vienuolių čia gyvena, gal du? Penki? Tikrai ne daugiau, nei dešimt. Visur matyti gyvybės požymiai – gėlės puoduose, skalbiniai, muilas ir puodelis prie šaltinio – tačiau nė viena gyva dvasia mūsų nesutinka ir neišlydi. Crysta: įdomu, kad beveik visi vienuolynai ir bažnyčios, lyg ir to paties stiliaus, vienodos architektūros, bet visgi skiriasi, net nežinia kuo. Gal aplinka, landšaftu? Pagalvoju, kad visgi gamta čia groja pirmuoju smuiku.

Pasimėgavę vienuolyno ir jo apylinkių vaizdais, atsisveikindami pamojuojame (net neabejojame, jog kas nors mus mato) ir iškeliaujame. Traukiame link automobilio, susėdame ir tuo pačiu taku repečkojamės aukštyn.

Grįžtame per Kutaisį, kertame miestą ir spaudžiame toliau, Suchumio plentu. Suchumis šiandien – separatistinės Abchazijos sostinė, vizų ir leidimų režimas ten visiškai neaiškus, viską sprendžia Rusijos armijos vadai ir vadukai. Taigi, mes ten nevažiuosim, trauksime į Batumį. Ties Senakio miestu plentas atsišakoja per Poti uostą, suka į pietus, link Batumio. Tačiau, mūsų žiniomis, Poti vis dar okupuotas rusų, o Senakyje (kadangi ten būta svarbios gruzinų karinės bazės) iki šiol stovi rusų forpostai.

Įvertinę situaciją, nusprendžiame važiuoti tik iki Samtredijos, o ten jau priekalnėmis pasukti į pietus, per Ozurgeti, Kobuleti-Batumi kryptimi. Samtredijoje kiek paklaidžiojam – vis tos trūkstamos nuorodos į šalutinius kelius – ir pasiekiame Sadžavacho. Netoli šio miestelio esančiame Tolebi kaime turėtume aplankyti senovinės pilies liekanas. Ieškome kelio į Tolebi. Beklaidžiodami užtinkame kažkokią nuorodą, žyminčią architektūros paminklą ir patraukiame pagal ją.

Privažiuojame atokaus, išsibarsčiusio kaimelio kapines, kuriose slepiasi nedidelė, kukli, tačiau grakšti bažnytėlė. Trumpam stabtelim. Be bažnytėlės dar įvertinam ir keistokas laidojimo tradicijas, visi kapai aptverti aukštomis tvoromis, tiesiog „mano kapas - mano tvirtovė“. Kai kuriuose aptvaruose nėra nieko daugiau, nei piktžolės; velionių nuotraukos su vardais pakabintos tiesiai ant tvoros.

Nusispjovę į taip ir nesurastą Tolebį, grįžtame į Sadžavacho. Pasuku į kalnus, link Ozurgečio. Gražus, vaizdingas ir pakankamai tvarkingas kelias serpantinais vyniojasi viršun. Už keliolikos kilometrų papuolame į tirštų dvokiančių dūmų debesį – tai kažkokios vietinės tarnybos chemikai naikina augalų kenkėjus. Pasijuntame kenkėjais ir vos nekrintame nelygioj kovoj su chemikalais. Tik išnyrame iš to debesies – ir še tau, Tolebi 5km į dešinę.

Įvažiuojame į kaimą, mūsų vėliava trikdo vietinius. Sustojame prie kaimo parduotuvėlės, klausiame kelio link pilies. Po ilgų pastangų susišnekėti mums pakviečia rusiškai kiek šnekančią tetulę; iš visa ko sprendžiant – kaimo mokytoja. Mokytoja sako, jog į pilį turėjome sukti prieš tiltelį kairėn; tačiau, esą, patys pilies tikrai nerasime ir jau yra bebėganti ieškoti kažkokio savo giminaičio, kuris mus ir palydėsiąs. Čia Crysta užprotestuoja, jog jokio vietinio Maklaudo mašinon mes tikrai neimsim, tad tik padėkojam ir atsisveikinam. Grįžtam per tiltelį ir sukam nurodytu keliuku. Keliuku tai tikrai sunku pavadinti, kažkokia akmenų, vandens išgraužų ir sąnašų raizgalynė, vingiuojanti šlaitais viršun, vedanti nuo vienos iki kitos trobelių grupės, kaskadomis išsidėsčiusių kalno šlaituose.

Vėl jungiu palėtintą 4x4 transmisiją ir kriokiame tais šlaitais aukštyn. Staigiuose stačiuose serpantinų vingiuose rieduliai tiesiog šaute šauna iš po ratų, Nissan‘as demonstruoja ekvilibristikos stebuklus. Įsimyliu šią mašiną. Crysta: Ogio, aišku, „vėžinasi“ vairavimo pratybomis, man belieka tik kretėti tai vienon, tai kiton pusėn, o kai prisimenu Šio-mgvime paieškas... susierzinu ir net nebenoriu ieškoti „kažkokio tai bokšto“. Aiškus nuovargio požymis.

Negana reljefo, po ratais vis taikosi nusižudyti kokia karvė ar ožka. Sutikti reti vietiniai gyventojai vos ne kas antras atrodo turįs Dauno sindromą. Crysta: tai beje stebime jau nebe pirmą kartą, pastebėsime ir vėliau atokiuose kaimeliuose. Nusprendžiame, jog tokiose atokiose bendruomenėse, kuomet iš savo kaimo nusileidžia nebent sykį ar porą per metus druskos nusipirkti, tai bus kraujomaišos išdava. Kryptį renkamės pagal savo logiką ir intuiciją.

Pagaliau, viename aukštyje su mumis, tačiau atskirtą giliais skardžiais, išvystame pilies bokšto liekanas. Šiaip taip šnekinam prie tvoros prisispaudusią vietinę merginą, pokalbio rezultatas tolygus nuosprendžiui: „нет дорога“. Eiti pėsčiomis gaila laiko, šiaip ar taip jau antra dienos pusė.  Pamojuojam savo pilaitei, nufotografuojam ir pasičiuožinėdami dardame žemyn. Grįžę į plentą, vėl sukame link Ozurgeti. Ekskursa užima nei daug, nei mažai – kiek daugiau nei valandą.

Perkopiame nedidelę perėją, pravažiuojame gražų ir vaizdingą Čochtauri miestuką ir leidžiamės žemyn. Visu keliu sutinkame begales karvių, dėl jų dažnai tenka stabčioti, jos arba drybso ant asfalto, arba begėdiškai bando įkišti galvą pro langą ir apželėti fotoaparatą. Sutinkame ir su visais pakinktais besivalkiojantį arklį.

Ozurgetis mums pasirodo itin skurdus ir nuobodus. Iškart už jo jau Adžarijos Autonominė Respublika, lojali Gruzijai. Adžarai labai mėgsta pabrėžti savo lojalumą, Adžarijos vėliava visada keliama kartu su Gruzijos vėliava; o ir pačios adžarų vėliavos fragmentas kairiame viršutiniame kampe - Gruzijos vėliava.

Adžarijos istorija pakankamai įdomi. Etniškai adžarai yra tie patys gruzinai, kalba ir raštas irgi gruzinų. Kuomet osmanai atplėšė Adžariją nuo Gruzijos, norėdami sušvelninti pasipriešinimą, leido rinktis ką išsaugoti – kalbą ar religiją. Puikiai suprasdami kas yra identiteto pagrindas, adžarai išsaugojo kalbą ir priėmė Islamą. Tačiau be kelių mečečių bokštų ir šiukšlinų gatvių, daugiau jokių musulmoniškumų nepastebėjau. Man rodos, adžarai tokie patys musulmonai, koks aš buvau komjaunuolis – tiesiog duoklė laikmečiui.

Pasiekiame Kobuletį, čia pagaliau išvystame ir Juodąją jūrą. Kobuleti, jei atmesime purvinus priemiesčius, yra gražus besivystantis kurortinis miestelis. Į akis krinta visiškai kitokia, lengvesnė ir grakštesnė, pastatų architektūra. Publika gatvėse – daugiausia poilsiautojai, atsipalaidavę ir besišypsantys. Statomi ir nauji, dideli, penkiažvaigždžiai viešbučiai. Vaizdinga pakrante judame Batumio link.

Gyvenimas čia kur kas turtingesnis, Batumio uostas ir kurortinis pakrantės turizmas – aiškūs regiono ekonomikos varikliai. Reide matyti daug laivų; dabar, rusams užėmus Poti, Batumis lieka vieninteliu dideliu Gruzijos uostu. Batumyje taip pat daug naujų statybų, ypač pramoginės paskirties – viešbučiai, kazino, supermarketai. Tačiau akis bado kontrastai – klaikiai išrodo skardomis apkalti (jūrinis klimatas!) ir ryškiomis spalvomis nudažyti sovietiniai daugiaaukščiai.

Pietiniame Batumio pakrašty sustojame pajūriu nusidriekusiame prospekte, einame į viešą miesto paplūdimį. Pribloškia šiukšlių gausa, poilsiautojai gulinėja tiesiog jose. Švari tik ta paplūdimio juosta, kurią skalauja jūros mūša. Lyg tyčia, jūra šiandien rami ir tingi. Nuo Vytauto Didžiojo laikų lietuviai įpratę girdyti savo žirgus Juodojoje jūroje – tik jau ne tokiomis sąlygomis, atleiskite; vienbalsiai sutariame Batumyje neapsistoti, traukiame tolyn, į Pietus, Turkijos sienos link. Čia prisiglaudęs nedidukas Gonio miestelis, jame yra ir mūsų maršrute numatytas I-ojo mūsų eros šimtmečio fortas.

Iškart už Batumio, naujuoju tiltu kirsdami Čorochi upę, stebime keistą vaizdelį – ant lygiagrečiai likusių tilto griuvėsių užsikorusi didžiulė karvių banda; greičiausiai jas vilioja vėsus vėjeli, dvelkiantis išilgai upės.

Fortą privažiuojame dar nepasiekę miestelio. Nepaisant to, jog šiandien antradienis, aplink tiesiog siaučia vestuvininkai. Fortas per du tūkstančius savo gyvenimo metų daug sykių ėjo iš rankų į rankas, jį draskė Romos ir Bizantijos kariuomenės, otomanų ordos, rusai. Pati vietovė minima dar argonautų Aukso Vilnos mituose. Dabar iš forto likusios tik įspūdingos išorinės sienos ir archeologų išknaisiota vidinė teritorija. Nepaisant to, jog fortas paskelbtas rezervatu, tai netrukdo apsukriai vietos bendruomenei čia įveisti sodų ir daržų. Beklaidžiodami po teritoriją, retsykais nusiskinam kokį kivį ar mandariną. Jie dar žali ir nevalgomi, tuo tarpu medžių šakomis paleisti vynuogienojai jau subrandinę puikių ir saldžių (nors kiek smulkokų) uogų kekes. Dar viena keistybė – ant vaismedžių šakų užmesti kažkokių aguročių vijokliai, vedantys pailgus plaukuotus vaisius.

Įvažiuojame į Gonio miestelį; pirmu veiksmu su visu džipu čiuožiam į paplūdimį. Čia kur kas švariau, nei Batumyje – čia ir apsistosim. Grįžtame į plentą, lėtai pravažiuojame miestelį ir išsirenkame „Eva“ viešbutį.

Užsiregistruojam, įsikuriam. Pirmas darbas – pasinerti į jūrą. Krantas – vieni akmenys, ašarą spaudžia jau pats pirmas žingsis basomis; maudynės įmanomos tik plaukiojant, bangų mūša nepasimėgausi. O ir mūšos nėra, jūra ramutėlė.

Vakarėja. Traukiam į viešbutį, persirengiam, registratūroje klausiam geriausią gruzinišką virtuvę turinčio restoranėlio. Registratūros vaikinukas nedvejodamas rodo restoraną paplūdimyje priešais viešbutį.

Užeinam, išsirenkame arčiausiai jūros esantį stalelį. Mus aptarnauja paslaugi ir kruopšti mergaičiukė. Nors gruziniškų vynų ir patiekalų pasirinkimas gana ribotas, mergaičiukė vikriai išsisuka iš padėties – pasiūlo vakarienę, paruoštą „по-домашнему“. Mes nesiginčyjame.

Kol laukiame savo patiekalo, stebime baro aplinką. Baras nukabintas antikariniais, Rusiją smerkiančiais plakatais. Jo perimetru, pramaišiui su Gruzijos, kabo Gruziją remiančių šalių vėliavos – Ukrainos, JAV, Lietuvos. Lietuviška pakabinta kojomis aukštyn. Auklėju barmeną ir jo šutvę, jie juokiasi iš „gruziniško“ mano kalbos stiliaus, atsiprašo ir vėliavą pakabina teisingai.

Gauname traškių, ant laužo keptų, mėsos gabalų su svogūnais ir bulvėmis bei didžiulį kalną salotų. Su Crysta net nesutariame dėl mėsos kilmės, visgi tai besanti kiauliena. Crysta: mėsa labai raumeninga ir sausa, mergina paaiškina, kad puslaukinės jų kiaulės nesugeba nutukti. Visa tai vainikavo raudonojo „Kartli“ butelis.

Pasiklausinėjame apie biznio ypatybes; šį Gruzijos pakraštį kaip turistai labiausiai mėgsta armėnai (nes neturi savo jūros) ir ukrainiečiai (nes savo kurortus užleido rusams, o čia jiems pigiau). Po sočios vakarienės traukiame namo, į viešbutį.

Jau bemiegant, apie antrą valandą nakties, mus pakelia mano mobiliojo skambutis – skambina Levanas iš automobilių nuomos. Jis supainiojo dienas, ir į aerouostą pasiimti automobilio atvažiavo parą anksčiau. Išsiaiškiname situaciją, pasijuokiame, Levanas atsiprašo ir palinki mums labos nakties. Kur ten!

Paplūdimio barai, nepaisant negausaus lankytojų skaičiaus, varžyte varžosi muzikiniais-aparatūriniais pasiekimais. Mūsiškis baras leidžia tokį klaikų ir skvarbų bumčiką, jog apie miegą nebėra nė kalbos. Kurį laiką užsiimame bet kuo, tik ne sapnų peržiūra. Triukšmas nutyla apie ketvirtą ryto, tada ir užmiegame.

Tokia tad mūsų ketvirtoji diena Gruzijoje.