Turizmas gruziniškai. Trečioji diena. Gori - Kutaisi

Rugsėjo 1-osios rytas, pirmadienis. Sukylame kiek ankstėliau, šiandien mūsų laukia ilgas kelias ir daug darbų. Greitomis pusryčiaujame, susimetame lagaminus ir išsiregistruojame iš savo mielojo „GTM Kapan“ viešbutuko. Susikrauname mantą į automobilį ir patraukiame į vakarus.

Pravažiuojame jau pažįstamais priemiesčiais, išsukame į pagrindinį Gruzijos kelią Tbilisis-Poti. Pro šalį anapus upės prabėga mūsų jau lankyta Mtscheta, pamojame aukštai ant kalno stūksančiam Džvari. Judame prabangia, plačia betonine autostrada. Deja, neilgai.

Apie 15-20km už Mtschetos autostrada apsiriboja viena kelio puse, netrukus ir toji baigiasi. Žemėlapyje pažymėta kaip svarbus magistralinis kelias, natūroje autostrada virsta eiliniu pusėtinos kokybės plentu, kertančiu vieną kaimelį po kito. 3, 3 litro po automobilio variklio gaubtu ir teisingas gruziniškas „traffic‘as“ leidžia mums beveik netrukdomiems judėti kelio viduriu. Puiki gruzinų vairuotojų intuicija ir tradicijos; lenkiamasis ir priešprieša atvažiuojantysis traukiasi dešinėn, praleisdami lenkiančiuosius. Eismo kultūra tokia, jog nepastebiu nė vieno nesuspratimo. Palengva svinguodami, lenkdami ir prasilenkdami, nesunkiai laikome apie 100km/h.

Pasiekiame Igoeti. Dar prieš savaitę čia buvo arčiausiai Tbilisio įsikūręs rusų postas; po Sarcozy-Medvedevo susitarimo, rugpjūčio 23-ąją, rusai jį atitraukė. Čia pat ir pirmas Crystos suplanuotas mūsų objektas – Samtavisi cerkvė.

Ne be vietinių pagalbos radę kur pasukti, kratomės vietos šunkeliu link kaimelio. XIa. cerkvę pamatome jau iš toli. Kažkada (gal sovietmečiu?) buvęs gyvas architektūros paminklas, žymus itin puikiais vynuogienojų raižiniais smiltainio sienose, didelėje, senovine siena aptvertoje teritorijoje. Ant sienos kadaise cerkvę apšvietusių prožektorių liekanos, teritorijoje – archeologinių tyrinėjimų pasekmės. Nedaug išmanau archeologijos specifikoje, tačiau neabejoju – tokius tyrinėtojus pačius ištirti reiktų. Atidengti sluoksniai varganai „užkonservuoti“ polietileno draiskanomis, plaunami lietaus, pustomi vėjų.

Šioje nykioje aplinkoje, kur vienintelis gyvas padaras (be manęs ir Crystos) neįtikėtinai šlapias tokiame karštyje vietinis Brįsius, su aplinka naujumu kontrastuoja žvilgantis juodo granito antkapis, kur palaidotas iš šio kaimo kilęs keliskart pasaulio, SSSR ir, be abejo, Gruzijos sambo čempionas. Apmaudu – nė vienas nesame sambo žinovas, nuotrauka neišėjo, vardo neužfiksavom, o desperatiškos pastangos vardą rasti internete baigėsi nesėkme.

Judame toliau, Gorio miesto link. Vietomis stebime būsimosios autostrados statybos pastangas; prieš klojant dangą, tenka nugraužti ir išvežti 20-30 metrų aukščio uolieną, supilti tokio paties aukščio pylimą ar pastatyti viaduką. Crysta: tai stebint, kyla mintis „gamta davė, bet tuo pačiu ir atėmė“. Esu tikra, kad landšaftas ir klimatas suformavo tikrąjį gruzinišką charakterį – išskydusi tauta čia neišgyventų.

Goris – Kartlio regiono sostinė, Kartlis – Gruzijos širdis. Tbilisis yra tame pat regione, tačiau sostine laikomas Goris. Nors pirmą sykį Goris paminėtas dar 65m. prieš Kristų, dabar pasauliui labiau žinomas kaip Josifo Stalino (Džiugašvilio) gimtinė. Priešais meriją pagrindinėje aikštėje stūksantį paminklą Stalinui įsiamžinome ir mes.

Goris vienas labiausiai konflikto metu nukentėjusių Gruzijos miestų. Nors gatvės jau išvalytos, tačiau kai kur dar matyti sugriauti namai; gyventojai iš naujo dengia stogus, stato langus. Kai kuriuose pastatuose pastebim išdegusias patalpas, išdužę ir merijos langai. Stabtelim aikštėje, praeiname pro Tautų Tėvą – Josifą Visarionovičių. Prie merijos kažkokia erzelynė, Gruzijos vėliavos spalvų mantijomis aprengtos mergaičiukės sveikina Italijos Raudonojo Kryžiaus koloną. Kraupokai atrodo universitetas – sviedinių ir kulkų skylės sienose, gaisro pėdsakai.

Miesto centre, ant aukštos kalvos, iškilę Gori-Tsiche tvirtovės griuvėsiai. Kalvos papėdėje, medžių paunksnėje greta bažnytėlės palikę automobilį, ropščiamės į kalvą. Greta tako netoli tvirtovės, pustuštėmis padangomis ir uždulkėjusi, stovi „Volga“ su Gruzijos vėliava ant antenos. Tai – apsauginio priebėga. Mus pamatęs, apsauginis išlenda – užsižiovavęs ir susigėdęs.

Apsidairę po apylinkes, leidžiamės link automobilio. Susėdę traukiame anapus Mtkvari. Mūsų tikslas – Upliscichė, tūkstantį metų prieš Kristų kalnų uolienoje iškirstas miestas, pirmoji Gruzijos pramotės Sakartvelo sostinė.

Mus pasitinka keli dėdės. Pagarbiai nužvelgia vėliavą, pasisveikina. Vienas jų prieina ir sakosi jau keliolika metų čia dirbantis gidu. Siūlosi mus pavedžioti, esą, jei patiks – susimokėsim, jei ne – tuomet jis būsiąs pats kaltas. Mes neatsisakome. Kasoje sumokame 20 larių (bilietų negauname) ir traukiame paskui gidą.

Dėdulė gana žvitrus, vardu Stalberi. Esą, jo senelis su Stalinu buvę vaikystės draugai, todėl jam ir davę tokį vardą (Stalberi – Stalin-Berija). Stalberi beveik neužsičiaupdamas ir neuždusdamas bėga priekyje, vos spėju stabčioti ir pagauti vieną kitą kadrą. Miesto liekanos tikrai įspūdingos, iškirstas akmens monolite, savo laiku miestas turėjo apie 20 000 gyventojų. Turgavietė, būstai, karališkieji palociai, duonkepės krosnys, vyno spaudyklos ir saugyklos, šuliniai-kalėjimai – fantazijai vietos netrūksta. Inžinerijos požiūriu žavi vandentiekio ir kanalizacijos tinklo liekanos.

Randame skilusį uolos luitą, kurio braunoje aiškiai matyti kelios dešimtys jūros kriauklių  - mažytis Nojaus istorijos realumo įrodymas, bylojantis jog vietoje Kaukazo kažkada tyvuliavo jūra.

Pakeliui Stalberi įterpia nemažai sąsajų su nūdiena, iliustruodamas šių laikų Gruzijos gyvenimą. Greta gido darbo, jis dar turi vynuogyną; iš jo ir gyvena. Crysta: beje, jis pats sakosi kasdien išgeriantis šešias stiklines raudonojo vyno ir tik savo gamybos, todėl jau bene penkiolika metų neturintis problemų dėl širdies ligų, nors prieš tai jam grėsė širdies operacija. Klausiu, ar Gruzijos vyndarystės neigiamai nepaveikė Gorbačiovo sausojo įstatymo epocha. Ne, atsako, vynas juk mūsų gyvenimo būdas. Be to, gruzino nepastumsi – jį gali tik užmušti. Išsyk prisimenu dar Tbilisyje, etnografinio muziejaus gidės Dali pateiktą faktą, jog pagal etninę raidą šiandien gruzinams artimiausi yra baskai. Dar ne iki galo suprantu gruzinus, tačiau jau imu suprasti baskus ir jų pastangas išsiplėšti iš ispaniškojo konteksto.

Mūsų ekskursija užtrunka gerą valandą. Grįžtant padėkojame Stalberi, duodu jam 10 dolerių. Nepaisant dažnokai pasikartojančių jo skundų sunkiu gyvenimu, ši suma pernelyg plačios šypsenos jo veide neįžiebė. Ką gi, galbūt išlepino skambus vardas ir jo minėtos turistų grupės iš JAV, Kanados ir Šveicarijos?

Traukiame atgalios, Gori link. Pakeliui išsukame iš kelio ir kalnų keliu važiuojame link Kintsvisi kaimelio. Ten – XII amžiaus cerkvė, žymi itin gerai išsilaikiusiomis autentiškomis freskomis. Tegu jas galai, tas freskas, tačiau kiekvienas toks išsukimas iš kelio mus peni nepakartojamais landšafto vaizdais, vietinio kolorito prisotintomis akimirkomis. Kažkur toli, kalno šlaite, matyti didelis kryžius ir kažkoks paminkliukas. Stabteliu, pritraukiu tiek, kiek leidžia fotoaparato optika, fiksuoju. Jau namie, peržiūrint nuotraukas kompo ekrane, paaiškėja – dar viena duoklė Tautų Tėvui, Stalino biustas.

Cerkvelė tikrai grakšti, nuostabios apylinkės; o ir tesugaištame pusvalandį. Grįžtame į Gorį.

Goryje neapleidžia nuojauta, jog esame Indijoje – tiek padrikas, skurdus ir netvarkingas tas miestas. Kertame upę ir mus pasitinka netikėtumas – policijos patrulis uždaręs gatvę, už policininkų nusidriekusi minia su vėliavomis, šen ir ten zuja automobiliai ir autobusai, taip pat pasidabinę vėliavomis. Kartu su transporto srautu kratomės kažkokiomis aplinkinėmis gatvelėmis bei užkampiais, vis bandydami išvažiuoti iš miesto Suchumio-Batumio kryptimi; deja, nesėkmingai. Kokį penkioliktą kartą nusvilę, renkamės „banzai“ taktiką – įsiveržiam į pagrindinę miesto aikštę ir Stalino paminklo papėdėje įsiremiam nosimi į minią. Vienas „patriotas“ bando mumis pasipiktinti, tačiau kažkas minioje atpažįsta Lietuvos vėliavą, minia ima mus sveikinti, prasiskiria ir praleidžia.

Ištrūkstame iš miesto, tačiau vos išvažiavus į Suchumio plentą – vėl „stop“. Kelią užtvėrę gruzinų policininkai visus grūda šalikelėn. Patraukiu Nissan‘ą šalikelėn, tačiau ne per giliai. Einu pas policininkus. Nė vienas iš jų nešneka angliškai; tai tik į gerą, nesuvokdami kas mes esame, nedrįsta užlaikyti, mosteli važiuoti toliau.

Žvingaudami tarpusavyje, švilpiame tuščiu plentu tolyn. Tiesa, kiek neramu – ar ne velniui ant ragų skubame? Prievartaujame radijo imtuvą (gal ką praneš?), tačiau jokios pažįstamos šnekos neišgirstame.

Pakeliui reikalas ima aiškėti – gruzinai daro akciją, kažką panašaus į mūsų „Baltijos kelią“. Žmonės rikiuojasi išilgai plento vidurio, su vėliavomis ir plakatais, „Stop Russia“ ir „Russian go home“. Į plentą ima lįsti ir vietinių automobiliai, pro langus ir stoglangius išlindę gruzinai moja vėliavomis, vairuotojai kaip pakvaišę spaudžia signalus. Judėdamas išilgai minios, signalą spaudžiu ir aš; Crysta gaudo momentus, fotografuoja, filmuoja.

Jei minioje pasitaiko jaunų žmonių, jie atpažįsta mūsų vėliavą, ima kaip patrakę staugti „Литва“, „Litvania“, Lithuania“; mums moja. Jaučiamės kiek kvailokai, apima lengva euforija. Tai tęsiasi dešimtis kilometrų. Crysta: mano euforija gal net kiek didesnė, kartais jaučiu, kad gerklę suspaudžia ašaros. Keistas potyris.

Ties Mokši kaimu plentas viaduku eina virš geležinkelio. Čia, ant viaduko, kelią vėl užtveria gruzinų policija. Kamštis iš abiejų pusių, net patraukus užkardą kažin ar išsisiurbtų per kokią valandą.

Einu pas policininkus, tačiau šįsyk mano „bajeriai“ veltui. Grįžtu į mašiną, tariamės. Mums šiandien dar reikia įveikti beveik 200 kilometrų. „Šikna“, sako Crysta. Crysta: kol Ogio šnekasi, aš kone desperatiškai ieškau kito kelio, bet veltui – aplink kalnai, kelias tik šis vienintelis. Dievulėliau, galvoju, nejau nuvažiavus tiek daug kelio, mums teks pasukti atgal. Jau net lūpa dreba – visas mūsų maršrutas griūna. Paradoksas, kad ne dėl rusų mes stojame, o dėl pačių gruzinų, kuriuos atvažiavome palaikyti.   Ir čia pat abu, nepriklausomai vienas nuo kito, pastebim keistą sutapimą – kamštyje nusėda tik aiškiai tolimasis, tranzitinis transportas. Vietinės lupenos kažkur paslaptingai dingsta.

Studijuojam žemėlapį. Veltui, jokio aplinkelio nesimato. Vizualiai palei plentą matome besidriekiantį kažkokį šunkelį, kuriuo kartas nuo karto nudarda koks Žiguliukas. Anot klasikų, proletariatas neturi ką prarasti, išskyrus savo grandines – čiuožiam ir mes į tą šunkelį. Džipas su vėliava jame atrodo kiek iššaukiančiai, visi poste buvę policininkai mus nužvelgia ne itin draugiškai. Šunkelis kerta geležinkelį, išilgai jo ir dardame kelis kilometrus; anapus geležinkelio mus masina išsvajotas plentas. Staiga išvystame į arbą pakinkytą asilioką ir porą vaikigalių, entuziastingai mums mojančių ir rodančių kažkur link geležinkelio. Žiū, o ten kažkokia betoninė akmenimis grįsta pralanda po geležinkelio pylimu. Kam ji skirta – vandeniui, pėstiesiems, laukiniams žvėrims ar naminiams gyvuliams – nežinome, tačiau Nissan‘as ten kažkaip telpa ir mes neriame. Kitapus geležinkelio užsiriogliname ant plento ir žvengdami spaudžiam toliau, Kutaisio link. Crysta: žvengdami ne tas žodis, sakyčiau beveik šokinėdami ant sėdynių, kad „postą išdūrėm“.

Pravažiuojame Chašuri, Surami miestelius. Visur ta pati fiesta, ta pati euforija. Tą proga net per Rikotis tunelį pravažiavimas nemokamas. Pypiname, mojuojame, sveikinamės ir priiminėjame sveikinimus atgalios. Stabdyti daugiau niekas mūsų nebestabdo, tad pakeliui dar nusileidžiame į Ubisi slėnį. Čia aplankome mažutį ir mielą, labai jaukų IX amžiaus cerkvės kompleksiuką.

Grįžus į plentą, akcija jau beeinanti pabaigon. Žmonės ima po truputį skirstytis, lipti į juos surenkančius autobusus ir sunkvežimius.

Kertame Zestaponi miestelį – jame krenta į akis klaikiai sugriuvę kažkada miestą maitinę pramonės pastatai ir nepadoriai naujumu tviskanti policijos citadėlė. Teisingumo vardan reikia pastebėti, jog tokių diktatūros apraiškų pilna visoje Gruzijoje; pagrindiniai valdžią laikantys banginiai – armija, policija, bankai – gyvena kur kas geriau, nei likusi tautos dalis.

Leidžiantis link Kutaisio, ima dominuoti lygumų peizažai. Kinta augmenija, kelyje masiškai ima trainiotis karvės, skurdžias ganyklas keičia sodrūs javų ir kukurūzų laukai.

Įvažiuojame į Kutaisį, antrą pagal dydį Gruzijos miestą, Imereti regiono sostinę. „Методом опроса местного населения“ susirandame miesto centrą – nuorodų jokių, arba jos gruziniškos. Centras apsiriboja Rioni upės kilpa su trimis senoviniais prancūzų gamybos tiltais per ją. Besišnekučiuojatys taksistai paslaugiai užrodo mums viešbutį.

Crysta: kadangi viešbučio iškabos vis dar nematyti, aš išlipu pasiteirauti šalia šmirinėjančio vyriškio. Šis atrodo kiek išgėręs ir labai mumis susidomėjęs. Pirma paklausia ar mes ispanai, kai pasakau, kad iš Lietuvos, ima emocingai krykštauti ir mostaguoti rankomis. Taip jo ovacijų lydimi užkopiame į viešbutį. Nepaisant to, kad jau bendraujame su viešbučio savininku, vyriškis, lyg pats sau vienas padrikai šūkčioja „Landsbergis, Kaunas, Ryga, Sabonis... “

„Edemi“ viešbučio savininkas, tipškas gruzijos žydelis, niekaip neatsistebi jog mes ne reporteriai ir ne „из гуманитарного“. Sakosi, nuo rugpjūčio 8-osios nematęs gyvo turisto. Rypaudamas ir dejuodamas deda galvą man ant peties, ir virkauja dėl tautos nelaimės, esą dievas davęs tokį prezidentą, nenuspėjusį galimos Rusijos reakcijos ir visiškai sužlugdžiusį jo biznį.

Apsukriai įbruka mums vienvietį kambarį vietoje dviviečio ir nulupa 70 larių, vietoje 55-ių, priklausiusių pagal kainininką. Tiesa, antrą pagalvę ir rankšluosčių komplektą vėliau mes išsikovojame. Tačiau pusryčiai tampa už atskirą taksą. Crysta: man jo perdėtas lipšnumas iškart pasirodo įtartinas, bet tiek to, mes perdaug pavargę ieškoti ko nors geresnio. Per visas kelionės dienas tai buvo pirmas žmogus, kuris tikrai sukėlė neigiamų emocijų.

Įsikūrę, išsimaudę, esame pasiruošę vakarinei pažinčiai su Kutaisiu. Kol mes rengiamės, šeimininkas apdairiai dingsta. Vietoje jo lieka tik protiškai neįgali mergina (mūsų supratimu, šeimininko dukra) ir visiškai neaiškaus statuso, tačiau labai gerietiškas dėdulis.

Tas dėdulis mums ir paaiškina ką ir kaip galime pasiekti pėsčiomis, be to labai sėkmingai rekomenduoja restoranėlį vakarienei. Kadangi esame jau gerokai praalkę, tiesiai ten ir patraukiam.

Kabakas gražiai restauruotas, retro stiliaus, jame tiršta jaunimo. Šeimininkas primygtinai siūlo mums šašlyką. Renkantis mėsos rūšį, prisijuokiam iki soties. Šeimininkas siūlo variantą „Корова, только еще маленький“. „Козел, что ли? “, klausiu. Ne, sako, koziolas šašlykui netinka... Paaiškėja, jog tai bus veršiena.

Taigi, veršienos šašlykas su puikiu rūgštelėjusiu uogų-prieskonių padažu, gruziniškas alus ir „Vodka David“. Apsunkę nuo vakarienės dar kiek paklaidžiojam po Kutaisio centrą ir traukiam liūliuko.

Baigėsi trečioji mūsų diena Gruzijoje.