Turizmas gruziniškai. Pirmoji diena. Tbilisis.

Ilgai brendęs, Rusijos provokuojamas Gruzijos-Osetijos konfliktas rugpjūčio 8-ąją virto į trumpą, tačiau aršų karą, įtraukusį Abchaziją bei atrišusį rankas Rusijos veiksmams. Rusijos kariuomenė daužo gruzinų pajėgas, rusai okupuoja dalį Gruzijos. Lietuviai remia ir palaiko gruzinus, mes ne išimtis. Tačiau tam reikia objektyvaus supratimo apie įvykius, tad gimsta mintis važiuoti į Gruziją. Po savaitės, rugpjūčio 15-ąją kovojančios pusės paskelbia paliaubas ir mintis tampa kūnu. Kol lietuviai ragina vienas kitą paremti Gruziją perkant gruzinišką vyną ir Boržomį, mes perkame lėktuvo bilietus iš Rygos į Tbilisį ir imame ruoštis kelionei. Crysta renka ir rūšiuoja kultūrinę-turistinę informaciją, ruošia suvenyrus, Lietuvos vėliavą, aš žemėlapiuose žymiuosi rusų armijos judėjimą, postų vietas, okupuotas teritorijas, pakeliui organizuojamės automobilį ir viešbutį kelionės pradžiai. Verta paminėti, jog Gruzijos žemėlapį radome tik specializuotoje Aerogeodezijos instituto parduotuvėje, o Tbilisio miesto plano neradome visoje Lietuvoje, įskaitant ir GIS‘ą.

Pagaliau rugpjūčio 29-oji, mūsų išvykimo diena. Daiktai ir žemėlapiai sukrauti, pajudam link Rygos. Kažkur giliai lyg ir kirba kažkokia abejonė, visgi informacinė psichozė keliama tiek Rusijos, tiek vakarų televizijų rodomų šiurpių kadrų, daro savo įtaką. Crysta: aš net savo raudonus šortus atidėjau į šalį, rodės, kad net ir tai gali išprovokuoti gruzinų nedraugiškus žvilgsnius. Tačiau mes ne mazgotės, mūsų lengvai neįbauginsi. Passat‘as lengvai ryja kilometrus, Rygą pasiekiame net per anksti. Atidavę bagažą, smaukomės po aerouostą, čia pat ir pirma adaptacija Kaukazui – 50 gramų „Ararato“.

„Air Baltic“ lieka ištikimi savo tradicijoms, lėktuvas vėluoja valandą. Pagaliau pakylame. Lėktuvas pustuštis, šypsenų keleivių veiduose beveik nematyti. Po trijų su puse valandos leidžiamės Tbilisyje. Net iš kelių šimtų metrų aukščio matyti neįprastas miesto reljefas, padabintas šviesų girliandomis. Išlipame, atsiimam bagažą ir žengiame ant Gruzijos žemės.

Nors dabar apie keturias ryto vietos laiku, tačiau karšta ir tvanku. Dar beeinant link valiutos keityklos, prisistato keli „Дорогой, такси нужно? “ vaikinai. Pasirenkame vieną, santūresnį. Kol keičiu pinigus ir lauke parūkome, vieni kitus zonduojam. Jis klausinėja kas girdėti apie Gruziją pas mus, pats piktinasi rusais. Ir nė vieno blogo žodžio apie osetus. Pasiskundžia, jog jau keli mėnesiai nebūta lietaus.

Per parkingą nueiname iki senos apšepusios „Vectros“. Mus pasitinka antras gruzinas, vairuotojas; pirmasis yra tik „biznio“ organizatorius. Sukrovus bagažą ir susėdus švilptelėjimu sukviečiama „talka“ ir keli vyrukai stumdami užveda „Opelį“. Važiuojam link miesto centro; „Opelis“ žviegia ir dejuoja, mes su savo taksistais aptarinėjam padėtį Gruzijoje. Vietomis vairuotojas išpaudžia iki 140 km/h; net neabejoju vairuotojo sugebėjimais, tačiau automobilio dejonės kelia abejonių dėl pasirinkto greičio režimo.

Siauromis akmenuotomis gatvelėmis privažiuojam viešbutį. Crysta idealiai parinko jo lokaciją, pats senamiesčio centras. Į klausimą „Kiek skolingi? “ seka atsakymas „Сколько не жалко, дорогой! “, ir čia pat pasitaiso, jog 60 larių būtų pats tas. Iš viešbučio išeina apsauginis, maloniai sveikinasi su mumis ir barasi su taksistais. Atsiskaitome, šie nuvažiuoja. Registruojamės ir apsauginis lydi mus iki numerio. Pakeliui klausia, kiek sumokėjome taksistams. Išgirdęs labai temperamentingai pasipiktina ir išsako savo nuomonę apie taksistą: „Очень нехороший человек, убью его когда нибудь! “. Pasirodo, pasitikti svečius oro uoste yra jo biznis, būtų tą padaręs už 40 larių. Mintyse skaičiuoju lario kursą (1, 40 lario už dolerį, arba kiek daugiau nei pusantro lito už larį) ir suprantu, jog šį sykį mus tikrai „išdūrė“. Gera pamoka, imame perprasti bendravimo taisykles.

Dušas nuplauna kelio prakaitą, kondicionierius maloniai vėsina kambarį – tokie pirmieji paryčiai Tbilisyje. Kelias valandas nusnūstame.

Pabudęs, kol Crysta turškiasi duše, stebiu vaizdelį: senas hipis (tarp kita ko, hipiai ne retenybė Tbilisyje, jų dar sutiksime) radęs gatvėje kažkokio didelio vaisiaus (gal persiko?) kaulelį, pasidėjęs ant grindinio sutraiško akmeniu ir su palaiminga išraiška veide jį sučiaumoja.

Po pusryčių susitinkame su Ana ir Levanu. Jie iš mažos automobilių nuomos firmelės, Tbilisyje franšize dirbančios po Hertz‘o vėliava. Dar iš Lietuvos bendravome su jais angliškai, todėl Ana vertėjauja, tačiau paaiškėjus jog laisvai kalbame rusiškai, Levanas pokalbyje dalyvauja jau tiesiogiai.

Nujausdami kelionės specifiką, ieškojome visureigio, ir surasti norimą automobilį nebuvo lengva. Žinomų nuomos firmų atstovybių Gruzijoje beveik nėra; Avis tegalėjo pasiūlyti Opel Vectra, už kurį užsiprašė 711 eurų, Georgian Cars tesiūlė 95-ųjų Nivą arba Ford Mondeo, tiesa, pigiai. Visos kitos firmos nuomoja mašinas su vairuotoju – jie gerai žino krašto specifiką ir nepasitiki nuomininkų sugebėjimais išgyventi Gruzijos keliuose; mums gi tas samdytas vairuotojas kaip šuniui penkta koja reikalingas. Hertz‘o chebra išsyk pasiūlė Land Cruiser‘į (šis mums pasirodė pernelyg gremėzdas) ir Nissan Xterra, viso labo 85 eurai parai. Šį ir pasirinkome, o artimiausios dienos parodė jog labai ir - net ojojoj kaip labai! - neapsirikome.

Levanas neįkyriai aprodo mašinos valdymo keistenybes – visgi japonas, o dar amerikonams gamintas, trumpai pataria į kuriuos regionus nevykti, tačiau pamatęs jog gaudomės ne ką blogiau už juos pačius, ramiai atsisveikina. Įteikiame jiems suvenyrą – Stakliškių gėrimų rinkinuką – ir išlydime. Dėl transporto jau esame visiškai ramūs.

Viešbučio registratūroje mums maloniai parūpina nedidelį, tačiau pakankamai gerą miesto planelį. Likusią pirmosios dienos dalį nusprendžiame skirti senąjam Tbilisiui, ir, kadangi esame pačioje senamiesčio širdyje, tai padaryti pėsčiomis. Iškart už viešbučio XIIIa. Metechi bažnyčia. Per savo netrumpą amžių buvo griauta ir atstatoma, virtusi ir kalėjimu, ir teatru, ir bent kelių tikėjimų šventykla. Jos prieigose mus pasitinka elgetaujanti bobulė. Duodu jai kelis tetrius (tetris – 1/100 Gruzijos lario). Tai pamatę, atskuba dar tabūnas elgetų. Sutariame išmaldos nebedalinti, kitaip elgetų neatsiginsi. Apžiūrėję Metechi, to paties vardo tiltu keliaujame į kitą krantą. Čia pat išbandome gatvės kirtimo potyrius. Crysta: Čia jau nepasirinksi po kuriais ratais palįsti, žiguliukai dręskia asfaltą ne blogiau nei naujausio modelio visureigiai. Žinoma, jie kur kas švelnesni nei, pvz., Indijoje, tačiau jau esame kiek atpratę nuo tokio „extreem‘o“.

Kopiame į Narikala tvirtovę. Tai pagrindinė Tbilisio citadelė, statyti pradėta dar IV amžiuje. 34ºC karštyje pats kopimas ekstazės anaiptol nekelia, tačiau atsiveriantys vaizdai kompensuoja prakaito netektis. Pakeliui praeiname armėnų apaštališkojo tikėjimo bažnyčią. Jos šventoriuje balandžius lesinanti tetulė apšaukia mus dėl fotografavimo, ir čia pat liepia pasienyje sėdinčiai mergiotei šypsotis, kitaip, esą, nuotraukoj prastai išrodys. Tetulės balandžiai lesinami ant čia pat kieme esančių antkapių.

Kopiant aiškėja Tbilisio vaizdas. Senos lūšnos persipina su naujais žvilgančiais pastatais. Vienas kalvos pakraštys ištisai nusėtas senomis ir naujomis požeminėmis Gogirdi pirtimis, kuriose savo šonus kaitino ir pasakojimais garsino tiek A. Diuma, tiek Puškinas, Lermontovas ar Tolstojus. Miestą kertanti Mtkvari upė šiuo metu labai nusekusi, tačiau vistiek išlieka ryškiu miesto akcentu. Virš stogų pramaišiui kyšo cerkvių, bažnyčių ir mečetės bokštai, nepadoriai svetimkūniu į panoramą įsirėžia stiklinis Prezidentūros stogas.

Braukdami prakaitą, pasiekiame tvirtovę. Jos sienose galima nesunkiai išskirti skirtingų šimtmečių fragmentus, grubų stambių akmenų mūrą keičia keisti siaurų plokščių plytų klojiniai. Pakeliui palypėjame į vieną kitą sieną pasidairyti aplinkui. Priekiniame tvirtovės kieme maža nušiurusi kavinukė ir amatininko dirbtuvėlė, jis gamina ir parduoda visokius rankdarbius turistams. Dar aukščiau įsikūrusi gruzinų ortodoksų cerkvė. Mus pasitinka itin nemeilus šventikas, liepia nefotografuoti. Už cerkvės laipteliais įsikariu į varpinę (pas gruzinus jos atviros, tiesiog ant aukštos arkos sukabinti trys ar penki varpai). Crysta: ką ten arka, kai kur tiesiog trys suvirinti vamzdžiai. Jau užsikoręs randu skelbimą, draudžiantį lipti į varpinę. Labai savalaikis pranešimas ir labai tinkama vieta jam pakabinti.

Kalno šlaitu traukiame aplink tvirtovę. Palei taką keli medžiai šiaušte pasišiaušę ant šakų priraišiotais raišteliais, siūlais, skudurėliais ir polietileno skiautėmis. Tai Troškimų medžiai. Sušnabždėjus troškimą ir užrišus raištelį troškimas turėtų išsipildyti. Perpus perplėšę servetėlę, savo troškimus paliekame ir mes.

Už tvirtovės veidu į miestą iškilusi didžiulė žvilganti Gruzijos-Motinos statula, sovietinio laikotarpio kičas. Nufotkinu, į kadrą papuola ir Crysta. Ir Crystos, ir Motinos povyza vienoda, tik tiek, kad Crysta be kardo ir, dėkui dievui, šimteriopai mažesnė.

Pagal žemėlapį iškart už tvirtovės botanikos sodo riba. Einame palei tvora, kol randame sukamus vartelius. Įsmunkame vidun. Iš greta esančios sarginės išlenda kresnas drimba su pistoletu prie diržo. Drimba dėl netikėto susitikimo ryškiai pasimetęs, ne mažiau nei mes, ir dėl to labai piktas. Šnekinam jį angliškai, tai mums suteikia persvarą taškais. Drimba angliškai nesupranta. Čia, sako rusiškai, įėjimo nėr. Mes kilniaširdiškai pereinam prie rusų kalbos ir klausiam kur anas tada yra. „Iz Botaničeskoj ulicy“, atsako. Tai priešingame kalno pakraštyje, ir drimba kilniaširdiškai deda savo indėlį į gruziniško turizmo vystymą: „Ладно, идите“. Padėkojam ir pradedam botaninę pažintį atvirkščiai, nei valdžios buvo planuota. Be to, vėliau paaiškėjo jog taip dar ir sutaupėm, mat įėjimas pro oficialią skylę yra mokamas.

Paties sodo kažkada būta labai gražaus. Išsidėstęs stačioje šaltiniuotoje kalno šlaito griovoje, natūraliai apdovanotas atraktyviu reljefu, sodą kerta kalnų upelis su aukštu kriokliu, virš kurio iškilęs karalienės Tamaros tiltas. Crysta: Na, neatmeskim ir praktinio krioklio pobūdžio, tokiam karštyje tai buvo vienintelė atgaiva. Rusijos carų Tiflisio periodu įrengtas ir išpuoselėtas, dabar sodas gana apleistas. Nepaisant to, gamta daro savo – keistai įskiepyti šimtamedžiai medžiai, kiparisų alėja ir žydintys kaktusai bei krioklys džiugina akis ir širdis.

Išeiname iš sodo per ten, kur turėjome įeiti ir pro mečetę traukiame link pirčių. Čia mažoje krautuvėlėje nusiperkame sulčių ir alaus (Jedem des Sein, kaip sako broliai vokiečiai) ir susėdame parkelyje kompensuoti dehidratacijos. Ankstyva šeštadienio popietė, parkelis nusėstas tiek jaunimo, tiek garbaus amžiaus dėdulių. Jaunimėlis čiauška, dėdulių veiduose tiesiog olimpinė ramybė. Apskritai, suaugusių gruzinų ramybė itin krinta į akis, kaip ir temperamentas reikalui iškilus.

Toliau traukiame senamiesčio gatvelėmis. Praeiname kelis sutvarkytus kvartaliukus, su barais ir galerijomis, viena kita bažnyčia, kol randame knygyną. Čia nusiperkam siaubingai netikslų (kaip vėliau pasirodė) miesto planą. Traukiame toliau ieškoti žymiosios VIa. Ančischati cerkvės. Radę labai nustembame – kukliai, tačiau gražiai sutvarkytoje cerkvės teritorijoje pilna valkatų. Jie čia valgo ir prausiasi. Čia pat įsikūręs maisto dalinimo punktas, kuriame jie gauna sriubos ir duonos. Pagrindinis cerkvės pastatas užrakintas, likę pastatukai ir teritorija atiduota humanitarinei veiklai. Valkatos čia elgiasi ramiai, netriukšmauja, nešiukšlina. Tai galėtų tapti geru pavyzdžiu mūsiškiams panašios veiklos organizatoriams – dažnai lankydamasis muitinėje Jovarų gatvėje Kaune (ten pat įsikūrusi panašaus pobūdžio įstaiga), esu prisižiūrėjęs labai jau nemalonių vaizdelių.

Šiaip senamiestis labai suvargęs. Matyti prieš dešimtmečius vyravęs architektūros ir želdinių ažūras, dabar visiškai apleistas ir sunykęs. Labai norėčiau pamatyti XXa. pradžios Tbilisį – turėtų būti ne miestas, o saldainiukas. Kiekviename kieme, koks sunykęs jis nebūtų, ant kokio stiebo ar bent ant skalbinių virvės plazda Gruzijos vėliava – ko jau ko, o patriotizmo jiems netrūksta. Gatvelėse kai kur stūkso paskutinio poilsio prigludę Žiguliukai ir Moskvičiai, nuleistomis padangomis, supuvę ir surūdyję, tačiau neišgrobstyti.

Per senamiestį išeiname iki Bagratišvili alėjos ir Puškino gatve traukiame link Šota Rustavelio prospekto. Sutvarkyti ar tebetvarkomi fasadai, prašmatnus merijos pastatas su paauksuota Šv. Jurgio kolona aikštėje. Šv. Jurgis laikomas Gruzijos globėju, iš čia ir angliška pavadinimo transkripcija (Georgia).

Rustaveli prospektas – ilga 6-8, vietomis 10 eismo juostų gatvė. Nepaisant to, per visą gatvės ilgį vos kelios pėsčiujų perėjos. Tiesą sakant, nelabai kam jos ir reikalingos. Po kelių kontrolinių perbėgimų jau laigėm po prospektą ne prasčiau už vietinius. Vairuotojai ramiai toleruoja pėsčiuosius vidury prospekto, nors visiškai negali jų pakęsti perėjose. Crysta: Perėjų, beje, net nemačiau. Visai nemačiau.

Praeiname parlamentą, priešais parlamentą esančioje cerkvėje stebime gruzinišką krikštynų ceremoniją. Jos metu popas viena ranka žegnoja kūdikį, antrąja ramiai maigo mobilkos klavišus.

Dažnai ant pastatų ir autobusų regime plakatus „STOP RUSSIA“. Ant statybų tvoros karikatūrinių plakatų ekspozicija rusų agresijos tema. Plakatus bandyta plėšyti, tačiau jie priklijuoti neprastai; pakraščiai apdraskyti, tačiau esmė matyti puikiai.

Pavakarys. Šiai dienai pakaks, išvargome ir praalkome, o dar beveik nemiegota naktis. Prospekto viduryje senųjų gatvelių labirintais nusukame link upės. Vėl einame gruziniško gyvenimo užkulisiais. Bagratišvili tiltu kertame upę, tiltas duobėtas, vietomis keliasdešimties centimetrų diametro skylės, per kurias matyti upė. Už tilto traukiame dešiniuoju krantu, kuri puošia senovinis, kalno šlaitu kylantis ir jį juosiantis viadukas ir gražūs, spalvingi, lyg kregždžių lizdai prilipdyti namai mediniais raižytais balkonais.

Užsukame į viešbutį, palendame po dušu ir traukiame vakarienės. Apie gruzinų virtuvę esame kiek pasiskaitę, pirmąjam vakarui norime legendinio chinkali – tai tokie dideli kūgio formos tarsi koldūnai. Keli pirmi restoranėliai nėra įgalūs jų mums pasiūlyti, tačiau viename mums užrodo restoranėlį „Baraka Gogi“, kuriame jų tikrai gausim.

Restoranėlis kuklus, kaip ir jo šeimininkė Rusudani. Labai miela pusamžė moteriškė, kiek šnekanti angliškai, nors laisviau – rusiškai. Kaip mat sudėlioja mums meniu savo nuožiūra – kadangi Crysta šiandien nenorinti vyno, vakarienę pradedame stikline „Kazbegi“ alaus, po kurio seka chinkali ir – na, žinoma – čača. Čača yra vynuogių išspaudų naminė degtinė, šalutinis vyno gamybos produktas, turintis apie 60% alkoholio. Mums jis šalutiniu nepasirodė. Nuostabiųjų chinkali paprašėme pakartoti, o kokių 300 gramų čačos ąsotėlio iki galo taip ir nebeįveikėme. Už puikią vakarienę net su labai tirštais arbatpinigiais tesumokėję vos apie 25 litus, vienas kitą prilaikydami, patenkinti ir nuvargę, grįžome į viešbutį.

Taip praėjo pirmoji iš penkių mūsų dienų Gruzijoje.