Namų ilgesys. Kai neturi namų

Kvėpuoji man į veidą kartonu,
o aš save pačią tau iš panagių krapštau --
Ir akimis girdžiu,
kaip jūroje varinės bangos groja.
“Tylu kaip jūroj”, - tu sakai.
O aš žinau –
tai tik todėl, kad godūs kirai šią akimirką
pailsusią sardinę kremta…

Ir nežinai tada, nei kur namai,
nei ko ilgėtis.
Ir ką bepasakai, vis paukščių mintys gainioja žodžius
skraidyt virš Žemės.
Skraidyti kantriai ir aukštai,
kol netikėtai muzika
namo išeis --

Tu man kvėpuoji nepailsdamas į veidą –
dabar jau popierium.
Aštrius nagus suleidi vis giliau į silpną sprandą,
o aš nebežinau, nei kur namai, nei ko ilgėtis.
Tik akys su nostalgija ir vėl draugauja baikščiai,
kol putom apsivėlus jūra
nekantriai supa sotų kirą
ant savų bangų --