Suakmenėjusi gyvybė

Kiek pasakų mama sudėjo vaikystėj
Ant lovos medinės lengvai atsisėdus –
Ir buvo ten gulbės, ir mirštantis Kristus,
Ir žemėn nukritęs kraujuojantis žiedas.

Mažoj širdyje tarsi akmenio luitas
Didėjo ir kaupėsi amžių likučiai,
Ir laiko beprasmio dvelkimas išguitas
Sušalo į lavą dainingą ir rūsčią.

O jos gilumoj kiek visokių žolelių
Ir paukščių pirmųjų be plunksnos ir snapo,
Ir gyvių, kur pirmąją raidę iškalę,
Susmego drieželiais į amžiną kapą.

Ir dailiai sugulę, kietai susiklostę
Šiandieną išvirpa į saulę ir šviesą,
Lyg būtu atgulę ne amžino bluosto
Ir kraujas jų kūne lig šiol neatvėsęs.

O kaspine kodais keistais įsirėžę
Plasnoja gyvybės namatomos gijos,
Kaip slaptos žyniuonio kerėjimų dėžės
Kur jausmo stebuklai ir laimė mirgėjo.

Aš viską surinkęs iš protėvių žemės
Ir kaspino juoston kaip kraitį sudėjęs,
Į burną karštų pelenų prsisėmęs
Prabilstu kaip naujo pasaulio skelbėjas.

Ir juosta manoji mažais elektronais
Ir virpesio gijom gyvena ir minta,
Kaip šiaurėj ant ledo gyvenantis ruonis
Ar senis minkštam patale numarintas.

Ir šiltos dalelės, kur kraują šokdina
Ar tvinksniais širdies įsisupusios plaka,
Yra iš pirmykščio pasaulio medienos,
Iš pirmo kraujuojančio gyvio latako.

Ir mano kietybėje daug ką įžvelgę
Svajokit laimingi ir būkit pertekę –
Siūbuokit meteliais ant kertančio dalgio
Pavirtę gyvybės gražiosiom plaštakėm.