Katyčių namai

Ten, tarp medžių juodų ir plikų
Jau saulėlydis skęsta geltonas.
O name, tarp jo sienų pilkų
Toks gyvenimas vyksta nedoras.

Gobelenai išblukusių sofų,
Apdulkėję kutai ant portjerų,
Ant žurnalinio stalo chaosas,
Dvokia nuorūkos,, kavalierių’’.

O erotiniai vaizdai,, Pleibojaus’’
Nesužadins tikrų tau jausmų.
O audringų glamonių dosnių
Nepatirsi tikrumo, kaubojau!

Štai ir vėl ant raudonojo kilimo
Jos drabužiai nušliauš tylomis…
Nei žmona, nei jaunoji, nei mylima –
Tik aistros neramus svaigulys…

Geltonume paskendusi lova –
Tai saulėlydis meta dar šviesą.
Nuo glamonių jau nėr kuo kvėpuoja,
O širdis jos ir siela be vietos.

Saulės blyksnis ant veido sustingo,
Jos akių – tai ne meilės šviesa.
Ar jos,, meilėje’’ būsi laimingas,
Kai nuo lūpų jau dvelkia vėsa?

Ar laimingas tu šiandien vizitu,
Kad išbalus veidu, lyg mirtis?
Ar išbūsi su ja iki ryto,
Kai dar net neatėjo naktis?

Ir minkštais kilimais nuskambėjo
Skambus juokas, gitaros garsai.
Būt kitaip tarp žmonių negalėjo?
Ar namai šitie – tikri namai?

Argi tai mes vadiname meilę?
Argi taip turi būt tarp žmonių?
O saulėlydis gęsta… Negaila
Tau be reikalo leistų dienų?