Mano brolis – žuvelių draugas

Susirenku iš pakampių mažas kelnikes, languotus trumparankovius marškinius, skirtingų spalvų kojines ir taškuotus patalus. Sukraunu viską į plastmasinį dubenį, ant pečių užsikeliu brolį ir patraukiam abu į paupį. Šiandien brolio akys žiba, lanksto nuo vieno medžio prie kito, gaudo žaidžiančius šešėlius pakrūmėje. Jaučiu, kaip norėtų ropštis man nuo sprando ir lėkti paskui tas pilkas judančias dėmes. Iš nekantrumo jis mosuoja rankom, tarytum paukštis.
  Nukeliu jį tik tada, kai pasiekiam pavėsį. Čia, po medžiu, esu nupynusi jam patį tikriausią lizdą – padariau jį iš nugenėtų gluosnio šakų ir karnų, dugną išklojau minkšta žole. Įtupdau savo brolį, mirksintį ašarotom žaliom akim.
– Jei ko reiks – pakukuok, – sakau jam ir atbula ranka šluostau kapsinčias ašaras.
– Tiesiog „kū kū“?
– Aha. Čia būsi saugus.
– O tu nepabūsi? – sako man, ir ašaros rieda viena paskui kitą, bet rauda neišsprūsta.
– Aš sėdėsiu netoli. Skalbsiu. Upėje.
– Su muilu? – drebančiu balseliu vėl klausia.
– Nebijok, – raminu, – be muilo. Neskriausiu tavo draugių žuvelių...
  Mano brolis lieka tupėti. Markstosi nuo akis griaužiančių ašarų. Žinau, jo rauda greitai baigsis. Susiras šalia lizdo besimėtančius keistos formos akmenukus, dar kokį pritrėkštą vabalą ir turės žaidimų iki pat pavakarės. Sudominti tą tylenį galėtų net iš marškinių išsipešęs siūlas. Kartą radau jį tupintį ir murmantį kažką po nosimi. Kai gerai įsiklausiau, išgirdau, kaip mažius dėsto siūlui pasaulio atsiradimo mitą. Žino jų gausybę – tėvas kadaise sekdavo tarsi vakarines pasakas. Labiausiai broliui patikdavo klausytis tų, kuriuose viskas buvo kildinama iš vandens, o daugiausia juoko ir paikų klausimų sukeldavo religijų pramanyti mitai. Nelengva tėvui būdavo paaiškinti, kad žmonija iki šiol nežino, kaip viskas prasidėjo, ir, kad dauguma tebetiki tom „pasakom“. Visai kaip tėvas tąkart brolis raukė antakius ir reikšmingu balsu aiškino, kad ne taip seniai dangus su žeme buvo susimaišęs. Įtaigiai dėstė – siūlas nė nekrutėjo...
  Pakeliu galvą, pažvelgiu į lizdą. Tebetupi brolis. Dviem šakalukams pasakoja, kad ne taip seniai dievai ant žemės vaikštinėję, su žmonėmis gyvenę. Šakalukai iš nuostabos linkčioja ir aikčioja plonais balseliais.
  Staiga už upės vingio pasirodo baidarės nosis. Pasilenkiu gręžti taškuotų patalų, ir tik viena akimi stebiu, ką darys mano lizde tupintis paukštelis. Baidarė pamažu priartėja, joje sėdi ūsuotas vyriškis. Brolis nepakelia akių, sukioja tarp pirštų ištrūkusią sagą. Vyriškis pastebi lizdą, išsiviepia ir priplaukęs arčiau šūkteli broliui:
– Sveiks, vyre! Tai ką ten peri?
  Brolis tyli. Sukinėja sagą ir nepakelia akių.
– Ko neatsakai? Bene kurčias būsi? Sakyk verčiau, ar yra šitoj upėj žuvų?
  Brolis įsideda sagą į kišenę, persisveria per lizdo kraštą ir nustveria didesnį akmenį.
– Ko, ponas, ieškot šitoj upėj? – rūsčiu balsu paklausia brolis ir pagrūmoja akmeniu.
– Na, na, bambly, tik nesumanyk sviesti! – šaukia ūsuotasis. – Aš žvejot iš sostinės čia atkeliavau. Ne tokių vyrų esu matęs. Sakyk verčiau, kur čia pažvejoti galima.
– Čia negalima žvejoti, – piktai sako brolis, ir jo noselė susmailėja tarsi snapiukas.
  Vyriškis pasukioja galvą, krenkšteli, o tada pradeda irtis pasroviui. Praplaudamas pro mane garsiai, kad girdėtų ir brolis, šūkteli:
– Taviškis? Nepalik jo vieno. Jei nutiktų kas, juk neprisišauktų.
  Nieko neatsakau ūsuotajam, nusigręžiu nuo jo ir pro šakas matau, kaip surūstėja mano paukštelio žvilgsnis. Išgirstu, kaip į vandenį pliumpteli akmuo. Lėtai grįžtu pas brolį. Artėdama matau, kad stengiasi neraudoti, bet ašaros vėl kapsi viena po kitos. Jis krapšto iš kišenės išsitrauktą sagutę ir murma kažką sau po nosimi. Kai gerai įsiklausau, išgirstu jį pasakojant, kad iš pradžių nebuvo nieko, išskyrus vandenis. Jie pagimdė ugnį. Ugnis sutvėrė Aukso kiaušinį. Metus plūduriavęs jis skilo. Iš viršutinės dalies atsirado dangus, iš apatinės – žemė, tarp jų įsiterpė oro erdvė. Taip žemė įsitvirtino tarp vandenų, atsirado 4 pasaulio šalys ir pradėjo kapsėti laikas. Visai kaip tos ašaros.
  Žvelgiu į savo tylųjį brolį, kalbantį tik kuždesiais ir šnabždėjimais. Jis išsirito iš to Aukso kiaušinio, atskirdamas žemę ir dangų. Panašus į neskraidantį paukštį ir nebylią žuvį. Visų mažų gynėjas ir užtarėjas. Štai tupintis lizde ir mokantis sagas, siūlus, akmenis ir pritrėkštus vabalus amžių išminties. O tie jo mokiniai paklusniai klauso, linkčioja ir aikčioja plonais balseliais.