Ašašnykai

Kas kaip bepieštų Šilinius,
Kitaip nebus -
Prie ežero,
Prigludo būti smėly sodžius,
Ir jeigu paprašai, kad atsilieptų kas,
Atsiliepia:
- Ca as.
Va, eserį viš gaudau.
Pagaušiu - nepagaušiu,
Tuscia jo -
Kuo tau padėč galėtau,
Pašakyk, zmogau..

Varno pupa - Ašašnykai -
Lig šiol savim dar spaudžia smėlį.
Čia - pakraštėlis Lietuvos,
Į Gudo šalį įsirėmęs.
Kas antras - trečias vis šveplys,
Nepavaldaus gramatikai liežuvio -
O, kad galėtų man kas pasakyt,
Kodėl tokia dalia užgriuvo?
Išeina vyrai ŠIENO pjaut,
O pjauna - SIENĄ
Kažkas pabėdavoja,
Kad papuvo namo SIENA
O žodžiai kalba apie ŠIENĄ...
Čia nuostabu girdėt, kaip „S“ pasikeičia į „Š“
o „Z“ - į „Ž“

Kaip džiaugsmas,
Kaip akistata su savimi,
Gramatikai nepavaldus
Išliko sodžius būti.
Paklausk,
Iš kur esi, žmogau?
Ir išgirsti:
- As is Asasnykų ešu
Tokioš vienybėš niekur nešugauši.

Ir iš tiesų -
Jei kas
norėdavo
į ausį gauti -
Reikėdavo nedaug.
Reikėdavo nors paniūniuot:
„Asasnykų mergoš
Kap grazoš zuvytėš... „

Ir, būdavo, langai jau dūžta
Kabelių, Šklėrių ar Piesčių...
O mielas kaime!
Nors aš tau kaimynas, bet...
Bet smėlyje augintas, kaip ir tu...
Mes dar prisėsime
Prie Dievo duonos - Bakanėlio
Ir su mumis kartu
Ir senas
          varnas
                  Šklėrius
                            bus.