Barbės mašina

Nuors eso jau sena kāp nudžiūvės kėitis,
Bet važioutė nuorio, – plauktė ė neskėistė.
Teknika nu maža mona širdi traukė –
Nuors tievā veiziejuos i tou susiraukė.
Motorā, kor gatvie kiaura dėina sklonda,
Ė išvīsta greiti par kelės sekundės.
Naus dalks īr brongos, ne Barbelės pėrkē,
Ana padievieta mašina nupėrka.
Tad ė vargst kol ratus suved i teisībė,
Guolius kol sutvarka, korėi īr išklėbė.
Vo paskou, ka jemas gatvie sukinietėis,
Gatvės žėnklā pavėrst irašās kinietiu.
Tik veiziek i šuona, kėtā neidortė,
Uns važiou kāp dornios, ā vėsā apkortės.
Vo jau jēgo rek tau pasisokt i kairė,
Nepraleis ni žingsnė – tuokės anū gairės.
Ė Barbelė sena kledera apžergus
Bėrboliou i tuoli par dėdiausi varga.
Ė i kėima sava dailē ivažiavus
Krimt unt vaira ėlsas kāp užsivuožiavus.
Ė galvuo, ka kėta karta jau nebjudins,
Lai tou tranta vėrškėn sena rousta kundis.
Bet ė viel didībē dūšiuo susikaupos,
Išvažiou iš kėima netuolėj i paupi,
Vo paskou pas draugė, kor miestalie raituos –
Nuvež bulviu, krapu ė kėtuokė kraitė.
Vo ka neturietom mašinas, jau vėskas
Sau truobuo kiurksuoto vėina līg apdrėskus.
Tēp, ka ė supīkus, tonkē ė nušėlus
Doudas miesta gatviem senė ta pašielus.