Apie mąstymą apie gyvenimo prasmę

Banalios mintys, tokios kaip, gyvenimo prasmė, gyvenimo tikslas, užklumpa tūlą jaunąjį, pagyvenusįjį ir senąjį pilietį. Bet ar tikrai tokios mintys yra banalios? Yra du atsakymai į šį klausimą: 1) TAIP 2) NE.
  Taigi, jeigu mes manome, kad mąstyti apie gyvenimo prasmę yra banalu, tai reiškia, kad esame sveiki žmonės, kurie per daug sau nesuka galvos dėl to, kaip ir kodėl gyvename šiandien ir kas bus rytoj. Tokie žmonės intuityviai jaučia, kad gyvenimas yra prasmingas arba nelabai prasmingas ir dėl to neverta sukti galvos. Bet kodėl žmonės sau nesuka galvos? Dėl daugelio priežasčių. Todėl, kad yra per jauni (arba per seni), kad galėtų mąstyti. Todėl, kad dirba 16 valandų per parą ir yra per daug pavargę. Dėl to, kad kasdien mėgsta savo smegenis paskandinti alkoholyje ir tuo būdu paskandinti savo esybę. Ir taip toliau. O kas būtų, jei toks žmonių tipas pabandytų rimtai susimąstyti. Tada suprastų, kad jų gyvenimas turėtų būti visai kitoks, nei esamas. Bet susimąstyti nepatartina, nebent norite patirti nežinojimo kartėlį, liūdesį, neviltį ir pan.
  Jeigu pasirinkote skaičių „2“ tai reiškia, kad mintys apie gyvenimo prasmę jums yra nebanalios, nes jūs jau pradėjote mąstyti savo galva apie savo egzistenciją. Labai pagirtina! Jūs esate arba filosofas arba žmogus netingintis pakrutinti savo smegenis. Tik nepersistenkite krutindami, nes viena patarlė sako: „Iš didelio mąsto į kraštą“. Taigi, jeigu sėkmingai apmąstėte savo būtį, jūsų nebekankina „banalios“ mintys ir išlikote savimi, galite pasidžiaugti. Bet nekiekvienam tai pavyksta. Dažniausiai mąstoma ilgai ir skausmingai ir tie apmąstymai neduoda ramybės. Puikiausiais to pavyzdys Gėtės Faustas.
  Galų gale, nepamirškime, kad žmonės turi ne tik smegenis, bet ir širdį. Pasikliaukime retkarčiais ir širdimi, nesvarbu, kad ji nemąsto, o tik jaučia. O gebėjimas jausti, užjausti, atjausti gal ir yra dalelė nebanalios gyvenimo prasmės.