Jau buvau beveik parašęs, kad patiko, nes trupame kūrinyje reikia ne tik išanalizuoti tekstą, o vaizduotės ir vidinio turto, leidžiančio suprasti autorių, po to kai perskaičiau kaip visus pastatei į vietą nebegaliu rašyt, kad šiaip patiko, tu šauniai pasidarbavai, vienintelė, kuri pradžiuginai vakarą, nesigailiu įsijungęs kompą, liuks.
jei upė būtų veidrodis - būtų ne juodas rojalis - nors atspindi abu; Mocartas groja pavasarį... (o gal pavasaris Mocartą skambina, trapiais baltais ievų rūbeliais.)
čia jau kaip kam - pakanka, nepakanka, idividuali pajauta, tačiau kai sakoma, jog tai ne haiku, tai gi, tai haiku. (Žydi ievos. - paunksmėje upės šaka virš vandens)
penkios uodegytės ir desimt pelekiukų plioksi per rojalį. visi turės issirauti savo kuoliukus sugrauzti visus nudziūvusius medelius pasodinti po vysnių sodelį ir atnesti zuvytei po 5 kibirėlius uogycių visus 12 mėnesiu taskelis
čia grožinis literatūrinis trumpažanris, žinome, ne proza su spermų pasitaškimais kur ten aga "drobe aptrauktame porėmyje, su erekcijos išsiliejimais" - bet haiku irgi žanras, mandragora. tai ne proza. viskas yra ten kur jūs matote - upę rojalio juodumo - veidrodinę ir žydinčią ievos (tai baltą) šaką, besisupančią - muzika, kaip upė oezėje, beveik per mišką - ir diena apniukus, ir visa tai čia yra, kiek jūs matote? Trumpieji žanrai - haiku. mandragora, hai...:) (o jei nuo lieptelio žiūri, vidutyje upės (eik tu nx. kaip groja vaizdelis.)