Ė, Tamošiau!..

O laikas irgi audžia dalią
Šalies, žmogaus,
Netgi akmens...
Kiekvieno gyvo ar negyvo,
Būties esybėje įstrigusio - YRA.

O! kaip smagu regėt pušelę,
Išėjusią pavaikščioti
Po kraštą kasose.
Mačiau, kaip jos viršūnėj
Paukščiai tūpia,
Kaip susuka aukštus lizdus,
Kaip iš arti ir iš toli,
Suspitę žmonės žiūri,
Sapnus  į aukurą  sukrovę,
Kad pranašautų ateitį dangum.
Atrodė, kad nėra Šiliniuose žmogaus,
Kuris į šitą dalią neįėjo -
Pušis su paukščiais, bitėmis.
Su kvepiančiais smala sakais,
Su vėju, saule,
Su nakties žvaigždžių šviesa
Lengvučiais žingsniais dukterų
Tai šen, tai ten -
Visur pušelės pilna.
Ir nuostaba it Paukščių takas
Liejasi į sielą-
O Dieve! Negi Tu
Net giesmę giedi už mane?
Negi ir Tu, kaip aš
Gali paverkt ne ašarom,
Gali paverkt Šilinių žemele,
O džiaugsmą iš stebuklų samstyt?..

Bet kaip yra, tegu pabūna.
Gal dienai. Dviem. Net jei mažiau.
Stebuklų žemėje juk irgi griaudėja perkūnai
Ir tvinkčioja, pažaisdami šilus žaibai.
- Vėl karas bus.
Ne šiandien, tai rytoj, -
Parimęs ant lazdos
Tamošius kramčiojo žodžius:
- Taip visada, dar nuo carų...
Jei kas nutinka netikėto -
Atsiveja skaudi bėda.
Nebuvo iki šiol girdėta –
Šilinių
      mergos
              pušį
                  neša
                      kasose.

- O varnas?
Ė, Tamošiau, varną pamiršai!
Kol jis yra,
Kol sukrankia bent kartą
Neleista  būti pranašais
Net ir Tamošiams
Jau įsliuogusiems
Į šimtą metų.