Be evoliucijos

Ak, mano mėlių melsvi debesynai,
rašaluoti, kamuoliniai, plunksniniai
tik sugrįžkit išplaukę,
tik išlykit pabodę
prašau.

Žinai, jau žinau
tie ajerai nupūkavę,
lyg luotais buriniais
ima sukti link manojo slėnio,
o sulaukėjusios obelys,
išlydėjusios toliuosna savo godas
nelankys senojo kiemo
jau nelankys.

Žinau, jau žinau
Tos nenusaugotos mintys,
šlapios, perlytos, tyluma atitvėrę save,
su nesenkančiu goduliu
rašo ir rašo veide.
Tik vėliau, daug toliau blunkančių debesų,
už šurmulio, numesto nuovargio -
tikėjaus... ir šį kartą atleisk
dar nemoku nelaukt.