Ramybė

Lyg pušelės čionai sužaliavusios pievos,
Į kurias jau įbristi sunku - noris plaukti
Ir, atrodo, girdi, kaip tik Nemunas vienas
Tykiai markstosi saulėj ir ragina džiaugtis.

Užsilikusį pėdsaką atrandi pakilnojęs smiltelę,
Tokį artimą, šiltą ir lig skausmo pažįstamą:
Imtum saujon ir pėdom apdėliotumei kelią,
Kuriuo šitaip skubėjęs dabar nebenori sugrįžti.

Tolumoj ganos karvės ir senis, ir Saulė,
Pririšti virvute prie dygaus horizonto.
Viksvos rodos magų išmoninga apgaulė,
Į kurią bežiūrėdamos akys pripranta.

Toks jaukumas, kad noris minutei prisnausti
Po laukine, bet taip artima ir miela, obelim
Ir žali obuoliai saulei leidžiantis švelniai parausta;
Išgalvotai tikra ta ramybė drauge su Tavim.