rankytės

mėlynas šamanas
paleidžia drambliukus,
iš čia – jie beveik
baltų musyčių dydžio.
mes gulime žolėje ir stebime kaip
apsikabina straubliukais,
glaudžiasi, stukteli ir susilieja.
mūsų rankos susitinka
ir švelniai bučiuojasi,
aš matau iš dangaus
tave žolėje, o tu mane,
mėlynas šamanas atsisega diržą –
įsikniaubiu tau į krūtinę.
vis dar lyja begėdiškai
šiltas lietus,
tavo plaukai kvepia žole,
o rankos apkabina
į savo pasaulį.
ramu ir gera gulėti
ant tavo širdies
kai skaičiuoji manąją
ir nevalingai –
drambliukų plaukimą
mėlynojo šamano veidu.

viena rankytė paleidžia žuvytę
paplaukyti akelėn,
o kita barasi ir parinasi –
žuvytė nesterili, žuvytė nesterili.
liepia nemirksėti, kad galėtų pačiupti,
bet žuvytė išneria kitoje
ir užrašo pelekiukais:
aš myliu abi rankytes.
tada jos nusvyra
ir žuvytė nardo akelėse amžinai,
o rankytės glosto gyvenimą.