kojytės

kojos apžergia naktį –
durys pro kurias įeisi į ten,
žolėje miegant maldininko peiliams
peržengsi heroino upę
jos nepalietęs.
jėga, kuri yra tavyje,
traiškys žvaigždžių auras
ir išpils švytintį taką
į prarastų rankraščių šalį,
kur visos paslaptys
akina įrėžtos danguje. –
skaityk, skaityk iki išlaviruosi,
grįžimas turi būti gerai apskaičiuotas.
nevėluok – maldininkas nubus,
nukirps tavo rankas ir kojas,
liežuvį ir dauginimosi organus,
sustingęs žvilgsnis amžiais lis suktis
apie vieną iš negyvų dangaus kūnų,
kuriame tik dulkės,
krateriuose tūnanti nebūties vėsa,
senų paminklų suskilę dvasios
ir mirties nebuvimas. –
laviruok. kojos yra durys. žolė yra malda.
maldininkas nubus ir nukirps ją.
skubėk. apskaičiuok. grįžk.

viena kojytė eina kitur,
o kita kojytė neša žuvytę į jūrą,
bet žuvytė nenori išplaukti ir pasilieka,
todėl kojytės vėl susitinka,
be jokių parkių nutaria ją išsikepti. –
o ką valgysiu aš? – veblena žuvytė,
parkės prasideda.
tada ateina vilkas ir sako:
o kieno miške kankorėžiai?
kojytės sako: rinkis –
vilkas ar kepti konkorėžiai?
ar vilkas bus kankorėžių skonio? -
perklausia žuvytė.
nu jo, žinoma, tai aišku ir be jokių lomkių.
o kaip gi aš? – pasistebi vilkas.
išspardykit jam subinę ir tegul varo.
kojytės taip ir padaro,
pakui vėl išsiskiria ir nubėgoja kas sau.
žuvytė guli žolėje ir galvoja –
o rašykuose visų kojytės tik kartu,
daug daug šratinukų ant stalo
ir žiūrėjimas į kūrybą ilgus metus,
stropiai storinant smegenų vingius.
jei nemėgčiau dumblių,
būčiau su jais, priprasčiau
prie vilko kankorėžių skonio
ir riaugėčiau ant kojyčių
tik su kūryba susijusia
superliteratės mina.