Pėimenė

Aš bovau pėmenė, karvės liuob ganītė
Kuožna dėina trauksi tarsi pėlka nīti –
Žalas ė joudmargės, stuoras ė lėisesnės
Bova mona pėivu numīloutas sesės.
Vakarās po darba kartās liuobam šuoktė
Lėntuom grīstuo aikštie, apdėigtuo ašuoklēs.
Grēta atsiprausi, kuojės nusiplausi,
Auskarās varėnēs padabinsi ausis,
Ė užkondės dounas su žovėis tuomatās
Jau leki i būri kāp esi ipratės.
Maž kas teveiziejė i pėimenė pluona –
Nier kou apkabintė, kāp pasaka žmuonis.
Ont krūtėnė maties dvė špīgelės smailės,
Bet reikiejė vaikems daug rėibesnės meilės.
Tad ė prasiediesio, iš pavīda kaisio
Ė nomėi keliausio neragavus vaisiaus.
Nier vargų be gala, ėlgesė be kronta –
Daug vėsuokiu jeibiu mums lėkėms išronta.
Vėina gražė dėina i tuoliausi skīrio
Praktikanta jauna gyvolems paskīrė.
Bova duors vaikielis, karviu omžio rašies,
Mon labā patėka anuo akis gražės.
Bet ė pats uns bova linksmos ė sumėtės
Rauminis kāp šniūrā unt krūtėnė maties.
Pasakuojė sportās tuo muokīkluo sėrgės –
Kamuli gainiuojės, dresieravės žėrgus.
Tatā uns ka bėngies šuokē vėina karta
Drousē muni spiejė už lėimens nutvertė.
Dongos bova aukštā, mienou debeselie,
Vo naktėnē paukštē dūka kāp veselie.
Kėik paejuov vedo, kol vėsor nutėla,
Paprūdie susiedov unt žuolīnu mėla.
Uns ėlgā nelaukės, maž kou mon tesakė,
Aiškėna kāp pėivuos buovėjės pleštekės.
Vo paskou ont kieliu muni pasuodėnės
Aiškėna kap kaulā po skūro vadėnas.
Ė žmuogaus, ė karvės – īr daug panašomu
Žėnuomās, če reiki žvelgtė par atstoma.
Posvalondi gera diestė sava muokslus,
Ė vėsor uns bova tuoks be pruota tėkslos.
Po keliū mėnotu pajotau, ka karštis
Iš monėis volkanās jau pradiejė veržtėis.
Tarsi mona jiegas kažkor pasitraukė –
Žėboriava akis ė žali palaukė.
Kėik tėn kas užtroka, sunko pasakytė,
Praktikanta ronkas ne, nebova skystas:
Vėskou apveiziejė, mienou švėitė aiškē,
Bet pruotings uns bova, nieka nesutraiškė.
Ė nu tuo kartelė lig patiuos senatvės
Aš žėnau kėik slīdės īr jaunystės gatvės.