Naktis -
ir be manęs žvaigždėta liko,
ir be sparnų šešėliai slinkti moka -
o kuo gi būčiau kai esu besotis,
su kuo suglaudęs žvilgsnį nesakyčiau nieko,
nes nieko ir neliko, nieko ir nebuvo -
kažkur tyla suplyšusi pavirto paukščiais
arba skausmu lig ryto aukščių, lig platumos
per tavo silpną verksmą, per lygumą nakties
kurią užsnigo miegas, kurią prisimenu,
kai nesinori grįžti, kai be savęs einu
kai švintant rankos slysta...