Naktis

Vos tik balti dangaus laivai sugrįžta į uostus kažkur toli, pačiam smėlio vandenyno gale, pasirodo šviesios undinės, ilgais ilgais šviesiais plaukais - iki pat žemės. Tačiau jos šaltos kaip jūros bangos ir bučinių nedalina, tik palikusios neaprėpiamą ilgesį ir aistrą žmonių širdyse mirksi šviesiom akutėm. Kai pailsėję žmonės jau miega savo šiltuose pataluose, glostomi švelnios meilės, pavargusieji išeina pasižiūrėti į undines ir negirdėdami jų dainų žodžių pritaria neramios širdies dūžiais. Jie vaikšto dugne ir ieško širdyje aštriabriaunių  akmenukų, bandydami nusviesti juos kuo toliau nuo savęs... Gaila, bet laivai būna išplaukę trumpai, ir po kelių ilgų akimirkų grįžta atgal išbaidydami undines ir sudraskydami pavargusių žmonių mintis. Tačiau jie atsiplukdo Saulę, kuri taip patinka pailsėjusiems žmonėms, nes visiškai atvirai glamonėja jų kūnus, sušildo ir dalina netikrą meilę. Tuo tarpu pavargusieji žmonės grįžta atgal į savo uolėtus namus ir laukia kito laivų grįžimo į uostus, kada vėl galės susitikti su savimi.