nemokėjau parašyti pabaigos

Nebenoriu sapnuoti
                    Nakties.
-------------------------------------------------------
Dviese per plintančią dykyne vidaus
Saulei spalvinant paskutines medžių viršūnes.
Jojo arkliais, kaskart kintančiais...
(Karčiai plaikstėsi vėjui dalinant atodūsius.)
Pasiilgęs moteriškų rankų,
Pakeleivis – geriausias draugas,
Savo dievaitę kaskart skaudinantis.
Pagarba jam dėl to nekinta,
Nes ilgesys panašus į manąjį.
Prijoję miestus niekada neieškodavome
Ko nors pastovaus...
Laikrodžiams žadinant vidurnaktį
Ištirpdavome dulkių debesyje.
Naktimis nesapnuodavome,
Nes naktys paliktos su tomis,
Kurios saugo mūsų išgyvenimus,
Su tomis, kurios supras, kai grįšime.
------------------------------------------------------
Pavydas... it žvaigždėta naktis.
------------------------------------------------------
Prijoję tarpeklio papėdę, kur sukrenta krioklys
Nuleidome skrybėles, kad pamirštume savo nuodėmes.
Kelionė baigiasi, visada atnešdama patirties...
Man nereikėjo jos, kad pamatyčiau naują dangų,
Nes jis vienintelis, į kurį galėtum žiūrėti.
Jei neišmoksi atleisti ir kažko nepastebėti
Ar tai bus jausmas – tas kurio laukiame?
-------------------------------------------------------
Sušeriu gyvuliui...
Ir nujoju ten kur kvepia namais.

Pirmas žingsnis ką patiri?

Aš atrandu slenkstį,
Vėliau aidą nuo trenksmo į staktą
Ir tik vėliau upę,
Kuria keliausiu visą gyvenimą
Verčiančia susimąstyti,
Triukšminga, daug kalbančią,
O lietui lyjant globojančią...
Nenoriu, jog taptum sumauta namų šeimininke
Tikiuosi būsi tuo kuo norėsi.