O man patinka

O man patinka galvot,
Kad ateinantysis akmens neturi,
Tik sunkų, lietaus pritvinkusį bijūno žiedą.
Artėt į jį, delne sugniaužus savo, gal kiek kvailoką
Ir nevykusiai juokingą komplimentą,
Juk ne visiems bijūnus ir dangoraižius sutverti lemta,
Kai kam - tiktai maža gervelė popierinė,
Iš tingaus padangių debesėlio išlankstyta,
Su mėlynai nupilkusiais, lietingais pakraščiukais.
Patinka nutylėt gausius kibius,
Padurkuose bešokančius kadrilį plaikstant vėjui,
Nes tai - taip  nereikšmingai trumpalaikiška,
Kaip vasaros viena naktis ir skonis
Žemuogių nutirpstantis nuo lūpų...
Geriau jau išsitarsiu apie vijurkais
Garbanas jo nuostabiai išvytas,
Lyg aukso nimbą ant nepakartojamos galvos
Ir lai galvoja, kad pataikauju nimfoms
Ir jauniems dievaičiams,
Tikėdamasi palankumo dovanų,
Bet man patinka kai maži, raini žalčiukai,
Į jų akis sušokę, smagiai sau vartos
Saulėje blyksėdami.