Tryliktadienio jaunavedžiams

Kaip mes atpažįstame savuosius?
Gal įsirangydami į jų akis ir slysdami
Vienaląsčiais padarais
Ieškančiais savo antrojo aš?
Dalmens, kurį galėtume apžioti
Ir leistis jo apžiojami,
Kad vėliau įstengtume pakęsti
Nepaliaujamus čepsėjimus,
Nuolatinę apdulkėjusių aureolių trintį,
Kaip kad pakenčiam save,
Savo poodines nuodėmes,
Ydų knibždėjimą kirmėliniais lizdais,
Pasiteisindami viskuo ir visada,
Atleisdami viską iki paskutinio atodūsio
Nes taip ir norėjo Dievas.
Tik nelabasis nuolatos nešiojasi virvagalį
Ir neįstengdmas jo įkeisti į mūsų purvą,
Įkeičia į jo. To, kurį parduodi,
Neatleidi, nusigręži, nes jis padarė per daug,
Kiek tu, galbūt, negalėtum.
Bet tada – jis nebuvo tavo kūnas,
Nebuvai jo apžiojus iki galo
Ir palaukus, kol įsilies į kraują,
Genus, oro virpėjimą miegant...
Nebuvai ir todėl likai šventąja
Atsižegnojusia svetimo.
atšliaužk pas mane kai aistros žiedas bus tuščiaviduris
kai sugebėsime gerti vienas kito liūdesį iki dugno
kai jau nesvarbi džiaugsmo priežastis
o tik jo sukeltas šokis mylimųjų rainelėse
kai išlaižę neapykantos indus
norėsime glaustis lūpomis vėl ir vėl
ieškoti jų. tik tų. tik tuokart.
iki raktų žvangesys paskelbs:
per vėlu dairytis kitų –
vienaląstis išplaukia į dangų.