Nuolatos

Norėčiau pribėgti ir apkabinti nuolatos,
Įsikniaubt į sparnus ir sapnuoti gyvenimą,
Bet negaliu, atleisk  – ne mano kaltė.
Todėl sapnuoju nuolatos
Atvertų akių judėjimuos,
Kur aitriai lipnūs smaliukių žiedai
Parausvina vasaros kryžkeles,
Kur nuolat sunkėjantis vyšnių nokimas
Galanda juodųjų strazdų snapus.
Jie sparčiai renkasi
Į tamsiačiauškius debesis
Ir išlakių piliarožių fone, nejučia,
Sušmėžuoja būsimo rudens šešėlis...
Nuolatos - numėlynijančiuos
Horizonto pakraščiuos,
Pažeme artėjančio griausmo
Ir pievų alsos susijungimuose,
Arkų vėsoj, kur išbarstytos gėlės
Šnabžda atlaidus ir arnoto kraštas
Nubraukia atsineštų šapų dygumą
Palikdamas tyrą nuolatos.
Ne mūsų kaltė, bet gal išsigelbėjimas,
Nuo noro paimti tai, kas nepriklauso...
Būk savimi. Visada būk,
Nes kai kniaubiuos į tave
Nuolatiniuos sapnavimuos,
Net nupilkę sparnai
Brangesni už balčiausių baltumą
Kai už jų - tavo kūnas.