Vėl autobusas, veržli piliulė -
kažkas ir vėl suteikė tau mažumėlę
juokingą kryptį. Juokis! Juoko kutulys,
kaip ir nykos šiurpas, įkūnija tave.
Langas, stiklo purvas, nusimetantis
minties marmalą, marmurinį
nėrinį šešėlio. Ir Marija
su prirašytu popieriumi rankoje.
Juoda bliuzelė ir balti dantys.
Baltas popieriaus lapas. Koks teks-
tas? Laiškas? Eilėraštis? Sandoris,
liudijimas apie iš rankų į rankas,
iš burnos dvasiai perduodamą turtą,
protą, kvėpavimo ritmą, už atlygį
duodamą sunkią ar net nematomą prekę?
Vėl tave? Pavadinčiau visa tai
plunksnele, iš kurios atpažinsi
Mariją ir Oną ar Joną Vilniuje,
Varšuvoje, Paryžiuje, Niujorke,
Kartaginoje, įžūlų daugį švelnioje
daugybėje. Žmogus su tuo,
kas parašyta, rankoje – kažkas
tarp vaisto ir užkrato,
nuodingo spyglio. Arba –
sprogstamoji kulka, nuo kurios
nebepagysi, būsi pasmerktas
kokiai nors kelionei, skrydžiui.
Ši diena – regėti paukštį,
šiltą pilvą, kiaušinį
atkurti juos iš išgalvoto
plaušelio, skaidulos, ši šviesa –
atminti tave, pravažiuojant užrašą
„Vievis“. Prisiminti ženklą „Vienis“,
ankstesnį už prakeiktą
gebėjimą prisiminti.
Pergalės forma, kaip visada, lygi
pralaimėjimo formai. Ir todėl amžinai
žiopčios sena dvasia, gramzdinama vyne,
ir dvaselė spurdės šalimais,
iš vandens (kraujo? pieno?) išsiritusi.
Ir kažkas, panašus į mane,
išsiners iš alyvų sodo drėgmės,
sausai spragsėdamas pirštais.
Labai įdomu, kaip kai kurie žmonės sako: nesudaro arba sudaro... Tektų sakyti: "man atrodo, kad nesudaro" arba "nematau, kad būtų sudaryta". Tiesmukiškas komentaras išduoda linijinį mąstymą ir, be to, linijinio teksto perteikimo poreikį. Tačiau nelinijinio teksto tradicija pakankamai stipri, kad jos laikyčiaus, tuo pat metu visiškai neįrodinėdama apie kokias nors visumas, nes nėra gi reikalo:))
Eilėraštyje - vaizdas autobuse ir pro langą beigi išgyvenimš apie visumą paralelė. Tiesą sakant, eilėraščių nebūtina aiškinti, lygiai taip pat kaip ir juos komentuoti tada, kai jie, kaip tekstai, kam nors pasirodo niekiniai. Pabaiga yra vienio ir dvasių mainymosi tąsos, kurie minimi tekste, iliustracija.
Nesugebėjimą fokusuoti GALBŪT lygiai taip pat liudija net keli to paties asmens komentarai po vienu tekstu:)))
Sara tikriausiai rašo atsiminimus "eilių" forma:) Aš irgi nesuvedu visko į vientisą, net jei tai skirtingi vaizdai pro autobuso langą, bet pabaiga visai iš kitos operos...:( Jokios ašies, sutrupėjęs stiklas, atspindintis vis kitokį vaizdelį. Pabaiga ir man labai patiko, net nesuprantu kam viso to teksto prieš pabaigą reikia, kai pabaiga tokia stipri ir natūrali. Tikriausiai vertėjo negailestingai trumpinti. Dabar įtarčiau net psichinį nesugebėjimą fokusuoti, sakytum apsvaigęs po smūgio boksininkas:D
Gerai, kad priminei Josifą:) Jau buvau užmiršusi:) Na, dar pamaniau, kad tą piliulę man padiktavo jai artima autobuso forma ir galimybė tą formą pripildyti:))