šįryt fontanas pilnas balandžių. eilutė išsirikiavusi pertvaros viduryje. įtartinai tvarkingi ir ramūs,
visi melsvai pilkomis uniformomis, viduryje molinis, matyt kapelionas.
vilgo snapus vandenyje, purslų kaskadoms byrant ant galvų, bet šėlsmo nėra..
ir nė vieno balto. gal ant balto kraujas pernelyg matytųsi, gal?..
geltonas žvilgsnis per ievos petį lemtingojo proceso metu vis gi sugebėjo pažeisti dalį jo proto ir širdies galių –
žudymo žaislai niekada nebeapleidžia aštraus raciono, žmogaus kraujo kvapas tik trumpam keičiamas gyvulio,
bet būtinas, nepaliaujamai būtinas, azartizuojantis, įkvepiantis ir.. stingdantis
tik ties vieninteliu karstu, kuriame paguldytas išbalęs jo paties kūnas ir trūkusi kraujo tąsa.
tik tada pamatot jo geltoną žvilgsnį savo akyse, mylimieji mano, tik tada,
man raudant dėl jūsų skaudžios netekties tokiu metu, kai dangūs nelyja akmenimis ir nesiveria uolos,
tuomet, kai bitė tupi ant žiedo rami ir nepaliaujamai jums šaukia – kartokit mane, kartokit mane..
turbūt man tik pasirodė, nes.. tai būtų per daug kvaila. bet visdėlto patikslinsiu, kad šis šioks toks kūrinėlis neturi nieko bendro nei su rašykais, nei su jų simboliais:)