Vaizdiniai

Buvo labai keista regėti berniuką
Smaragdinio žalumo pievos vidury,
Dulkino miestelio centre,
Parklupusį ant kelių išskėstomis rankomis
Ir išgaunantį tokius tobulai proporcingus judesius,
Kad žingsniai patys prisiklijavo prie asfalto –
Kas tai? Ką jis vaizduoja – malūną, ar vėją?..
Nusinešiau vėjo vaizdinį, bet nesu tikra. –
Gal tai buvo kažkas daug įstabesnio,
Tobulesnio ir nepavaldaus
Mano apgriuvusio proto vaizduotei.
Dar ir dabar regiu jo ryškiai mėlyną megztuką,
Akinančią žalumą ir tuos judesius,
Kurie, galiu prisiekti,
Tarpais atplėšdavo jį nuo žemės.
O tada tiesiog pamaniau –
Jis bus poetas, nes jau dabar toks yra.
Arba .. - taps nuostabiu prozaiku.