maro metai

tai buvo maro metas, maras gulėjo ant visų parkritusiųjų.
neparkristi buvo neįmanoma – pirmiausia lūždavo kojos,
tada užšliauždavo jisai ir prasidėdavo vaisiai, kurių gimimas atnešdavo galutinę baigtį,
kančių nutraukimą tarp kūnais nuklotų laukų. nesuprantu, iš kur dar rasdavosi žmonės,
nors pro jų liūdnai linguojančias nugaras jau ir švietėsi melsvai boluojantys lopai.
nuolatinės mirčių metastazės, lavonų sluoksniai ir žlungantis miestas... –
vis dažniau pagalvodavau, kad užkratas atėjo kartu su manimi,
išplito tada, kai lengvabūdiškai įsimylėjau mirties raitelį,
nebodama jo pašaipios kariuomenės ir perspėjančių žvilgsnių?..
bet jis buvo pilnas tokios gyvybės, tokios, kokios daugiau neturėjo nė vienas iš miestelėnų..
todėl dabar atsisėdau po alyva ir mėgavausi iš po jos šaknų trykštančiu  šaltiniu,
kad juodas vanduo nuskalbtų rankas, taip ir nesupratusias ar įvykdė nuodėmę.
atsisėdau, nes visą laiką jaučiau, kaip pačioje gelmėje, juodame apvalkale
nepaliaujamai vartosi baltas berniukas