Midnight Vampire

  Saulė lėtai leidosi. Medžių lapus dengė švelni rasa, bet rasa glostė ir tavo veidą. Ji tekėjo per tavo skruostus iš juoktis pratusių akių...
Koks neįprastas vaizdas. Ne, tavo akys negali verkti, tavo epitelinis audinys neatlaikys tokios koncentracijos natrio clorido tirpalo. Liaukis!
  Balsas riedėjo kalnais. Jis bėgo pajūriu. Visi jį girdėjo, tačiau tu likai kurčias jam, nes tu tada buvai mūšio įkaršty, vienišas, tačiau negalintis apsiginti nuo minios. Sakot, kad tai paradoksas, galbūt, bet tik vienatvėje atakuoja tokia gausybė minčių, kad niekada negali likti vienas...
  Gyvenimas žiaurus berniukui, bandžiusiam dainuoti vidury automagistralės; gyvenimas negailestingas žiogui, norėjusiam į žmogaus batą pažvelgti iš patogesnės pozicijos - pado protektoriaus; gyvenimas ne mažiau žiaurus ereliui, besiveržusiam į narvą, tikint, kad ten ras laisvę... Jis žiaurus! Jis negailestingas! Jis KRAUGERIŠKAS!
  Hm... kažin ar dažnas susimąstome, kas yra kraujas? Ok, krauju galime vadinti jungiamojo audinio plazmą, kurioje gausu eritrocitų, trombocitų ir kitų darinių, kuriame hormonai ir sekretai reguliuoja gliukozės kiekį. Toks kraujas nepriims nei vieno svetimkūnio, nes akylai budi imuninės sistemos riteriai - leukocitai. Jie negailestingai naikina svetimus, neatitinkančius genotipinio kodo. Tačiau ar mūsų visuomenės negalime pavadinti krauju???
  Žmonių tarpe įžvelgiami tokie patys dėsningumai. Stereotipai apriboja viską, ką gali įžvelgti bukas Homo Sapiens sapiens protas, o katras  nesuvokia, tą sukausto platininėm grandinėm, nes tai jau yra UŽ RIBOS.... Už pilkos masės siauro matymo, ruožo, ribos, už horizonto, kur nepatenka nei vieno materialaus daikto perspektyva, kur perspektyvų visai nėra...
  O kas bus tam, kieno pasaulėžiūra skils į platesnį spalvų spektrą? Kas bus tam, kuris įžvelgs rentgeno spindulius? O kas bus tam, kuris ir pats skleis rentgeno spindulius?.. Atsakymas vienas - jis žus! Gal jo kūnas, organinių ir neorganinių medžiagų rinkinys, ir toliau sėkmingai tenkins savo hedonistinius poreikius, tačiau bus sunaikinta antistereotipiška asmenybė...
  Kas būtų, jei visuomenės hemoglobinas prisijungtų rūgštinį oksidą, o ne deguonį, gaivališkai maitinanti "idealios" visuomenės spąstus? Tikriausiai jie išdegtų kartu su mitochondrijom, sintetinančiom ATP. Turbūt išnyktų ribos tarp gėlės ir krokodilo, turbūt paukštis sau ramiai galėtų vaizduoti "Boeing 725", ir niekas už tai jo neteistų, niekas nepatupdytų jo į narvą...
  Beje, jei dar nežinote, mes jau seniai jame, viską apimančiame narve, guodžiančiame ribotą sąmoningumą ir sukeliančiame pasitenkinimą iliuzijomis, vaizdiniais, kurie neverti nei realybės atspindžio vardo... To narvo spindesys įtakoja džiaugsmą reginiais, kurie neverti nei pažinumo atspalvio, nei jo šešėlio, nei štricho 100 proc. apšviestame lape...
  Ar jis jūsų nevaržo? Ar mums visiems užtenka vietos jame? Ar ilgai galėsime likti aklais kurčnebyliais? Ar jums to gana?

  Tris naktis lauke pradegė žvakė, savo kvapu užgoždama sniegu begantį melą, savo dūmais naikindama stiklo blizgesį, savo šviesa tirpdanti blakstienas, bet aš viską mačiau. Ne, nemačiau, o jutau...
  Tai buvo jis. Ropodamas per pusnį, kruvinoj saujoj bandė sugniaužti sniegą, bet sniegas tirpo. Varvėjo tik vanduo... susimaišęs su krauju...
  Ir vėl kraujas, kankinantis kruvinos visuomenės auka. KRAUGERIŠKA VISUOMENĖ. Visuomenė - kraujas. Taigi, ji naikina pati save... Kraugerys, čiulpiantis kraują iš savo aortos...
  Kas sakė, kad trylikti metai nesėkmingi, tas melavo, nes nelaimingas ne skaičius 13, ir net ne metai... Kaltas šio žmogaus burnos aparatas, nepritaikytas kraujo siurbimui, o siurbti turi visi... Jei ne dėl malonumo, tai dėl išlikimo...

  Lauke vėl snigo. Snigo kaip ir vakar. Rytoj turbūt taip pat snigs. Vėjas sūkuriais pusto juodai baltą snaigių debesį, panaikindamas pėdsakus, paslėpdamas įkalčius. Ir vėl visi apsimes aklais, ir vėl niekas nebeminės tik antkapyje belikusio vardo... Jis nevienas toks... Tai kartojosi jau tiek daug kartų! Ne tik jo smegenis šlavėja grandė ryte nuo gatvės grindinio, ne tik ji sunaikino visuomenę, ne tik...
- Ne pirmas ir ne paskutinis - abejingai atsiduso vėjas, perskrosdamas ausies būgnelį.
Jį pražudė jausmai, svajonės ir lūkesčiai, kurie nuogi išbėgo... Išėjo ir negrįžo, nes niekas nebeišlipa is bedugnės, kur drauge nusitempe ir jį, ...vieniša... ...kovojanti... ...pralaiminti...