Rūpesčiai
ne akyse,
ne aplink jas –
jie tarsi boružės prieš
„Boružėle, lėk lėk... “
sutūpė ant rankų.
Bažnyčioj
jau ne pirmą kartą
klausia:
„Motin, kas gi šitaip
subjaurojo
tau rankas? “
Ji tyli,
šypsosi
ir dar tvirčiau suspaudus
savo turtą laiko.