akmenys nurito skruostus lengva glaustis sienoje
mes iš gipso ne per amžius bet kartu vis viena
vis daugiau pečiais į sieną platiname arką
pasirėmiau į tave nesuprantu kas verkia
staltiesę lankstau po kojom lipk ant žemės drąsiai
tau kvadratais baltas kelias atmintį surašo
pažiūrėk smulkiausiais raštais labadien sustingę
lyg iš raudonosios knygos žvelgia nelaimingi
sparčiai dauginasi viso ir ate sliekynai
delno vagomis į spūstį kuždamės juokingai
tu sustok trumpam nors esam būti arlekinai