Bandymai klausytis

Keista. Nebegirdėt,
kaip retina čerpes galąsti snapai.
Gal juos nusinešė tie, kur juoduliu traukia klevo viršūnę,
o gal tik būgneliai ausų
virto tamtamais.

Vivaldis paklysta laike –
užmiršta skambėt ties pavasario-vasaros siūle.
Gergždžia ir primena:
viską išmest. Šiukšlės, kas košia garsus.

Negėda.
Nebeslepiu trupančių sienų
nuo tų, kur užeina išgąsdinti savo beldimo:
žino vis vien -
jos pilkšvos ir keturios.

Sėda namas. Kaip svečias –
kukliai, ant šlaito kraštelio.
Raivos sienos, lyg būtų baroko,
ir nuošliaužos brazda,
skobdamos laiptus gilyn, kur turėklai tarnauja lumzdeliais.
Tyla nebegrįžta - rūsy
spragsi dygdamos
bulvės.