saldėsis

tu man sakai, kad meile netikėčiau, kad ji mari – nueina po žeme,
kad atsisėsim kiparisų amžinam pavėsy ir šio pasaulio jau nebus deja.
tu man sakai ir tavo mintys tikros, įskaudinti jausmai prakeikia likimus,
tiktai kodėl, brangus, širdis kas kartą tiki ir ligi pabaigos jau šitaip bus?
sėdėsi tu išbalęs ir sulinkęs, o ji bėgios po pievas žaizdama
ir po raudona suknele palindus šnabždės - aš meilei dar ne per sena.
tu man kalbi apie aistras ir kūnus, savimeilių lizdus kur meilės reginiai,
o aš sakau – jei jos nebūna, tai kas niūniuoja širdyje giliai?
o aš sakau – tik ji ir nemirtinga, išbridusi žmonijų milijardinius metus,
ir tiktai jos, vienintelės mums stinga, kad atsivertumėm palaimintus vartus.