smigimai

pasakyk, kad numirčiau tarp krokų nebyliom violeto akim smigdama į pavasario dangų purslotą,
po tulpių krauju, po kvapiais hiacintais, po narcizais baltais, kurie nieko jau neprisimena, nieko.
ar matai, kaip arimai sugniaužia atlikusius kūnus, išdejuodami žalumą vis greičiau, tik greičiau ir greičiau?
ar matai – žemė viską užbaigia lig galo, kapinynai užgriūva. išmeski žodžius,
kad galėčiau smigti į smėlį jų erdvėlaiviais, tavo nugarai tolstant ir dangui,
ir persmeigtai žemei kosmiškai zvimbiant, savo nugarai jau tavąją dengiant.
pasakyk. jei ir jų nebeliko – ištark, kad tik skiautė iš praėjusio rudenio klaikiai išblukus
ir aš pasileisiu tos šakos, kur žilvyčių kačiukais klejoja kas naktį..