...

Ei! Tu, žmogau, dar prakeikimo nesulaukęs,
Nors kritęs savo prineštam purve,
Iš kokio karnavalo Tavo visos kaukės?
Išlepinti geismai, ištirpusi valia?

Sparnus jau pamiršai, plunksnas suvėlei,
Juk nebeturi kur skrist, jau pametei takus.
Gyvenimo veiksme tavo vaidmuo prilygtsa lėlei
Tau nesvarbu kas buvo, nesvarbu kas bus.

Šaligatvio spalvos dabar tavoji siela,
Kaip tų, nuklydusių už egzistencijos ribų,
Vienoj krūvoj, bet ištiesų visi po vieną,
Prigulę pailsėt ant bėgių traukinių.